Jeruzalėje paminėta iškilmė, švenčiama tik čia
Pamaldumas Brangiausiajam Jėzaus Kristaus Kraujui yra labai senas. Šis pamaldumas yra vienas iš būdų prisiartinti prie Viešpaties Velykų, jo laisvos aukos ir kančios už mus, mūsų atpirkimo bei išganymo darbo. Brangiausiojo Jėzaus Kristaus Kraujo iškilmės Jeruzalėje pagrindas yra Evangelijos pasakojimas apie Jėzų, kuris žydų Velykų išvakarėse, jau Jeruzalėje, nuėjo į greta senųjų miesto sienų buvusį Alyvų kalną, kartu su mokiniais. Tada, pasak evangelisto Luko, „Jis atsitolino nuo jų maždaug per akmens metimą ir atsiklaupęs ėmė melstis: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“ Jam pasirodė iš dangaus angelas ir jį sustiprino. Mirtino sielvarto apimtas, jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn“ (Lk 22, 39–44).
Getsemanės uola Alyvų kalne, prie kurios vyko liepos 1-osios pamaldos Jeruzalėje, ir yra ta vieta, ant kurios, pasak tradicijos, varvėjo krauju tapęs Jėzaus prakaitas, tarsi įžanga į Velykų kančią ant Kryžiaus. Šiandien virš uolos yra iškilęs Getsamanės bazilikos kupolas. Pamaldumas Brangiausiajam Jėzaus Kristaus Kraujui taip pat rėmėsi apokrifiniais ir pusiau legendiniais pasakojimais apie Kristaus gyvenimą ir žmones, kurie jame dalyvavo, kaip kad Kristaus kančią stebėjęs ir Dievą pagarbinęs romėnų šimtininkas. Evangelija jo vardo nemini, bet minėti pasakojimai, užrašyti dar pirmojo tūkstantmečio antrojoje pusėje, suteikė jam Liongino vardą. Pasak legendų, šis šimtininkas pats nukryžiavimo dieną atsivertė ir surinko ietimi pradurto Kristaus šono kraują į indą, kuris vėliau, kaip relikvija, nukeliavo į įvairias vietas.
Jei šie pasakojimai, padėję praėjusių amžių krikščionims interpretuoti ir praktikuoti tikėjimą, beveik nugrimzdo į užmarštį, tai Šventasis Raštas, priešingai, yra niekada nesenstanti tikėjimo versmė, leidžianti suprasti nesenstančias tikėjimo tiesas.
Apie šias tiesas savo liepos 1-osios iškilmės metu sakytoje homilijoje kalbėjo t. F. Pattonas OFM. Brangiausiojo Jėzaus Kristaus Kraujo iškilmė primena naują ir amžiną Dievo sandorą su žmonėmis, sudarytą per Dievo Sūnaus auką ant kryžiaus. Būtent todėl šis Kraujas yra „brangiausias“. Kustodas priminė, kad tuoj po pasakojimo apie mirtino sielvarto apimto Kristaus maldą Getsemanės sode, Evangelijoje kalbama apie Eucharistijos duoną ir vyną, Kristaus Kūną ir Kraują, bei, galiausiai, pačią velykinę kančią, kurios metu Kristaus kraujas vėl buvo pralietas. Visa tai, pasak paties Viešpaties, jis padarė kad turėtume gyvenimą ir kad būtų atpirktos mūsų kaltės, mūsų nuodėmės. Žydų Velykose ši sandora buvo patvirtinama aukojamų gyvūnų krauju, kurį Kristus pakeitė savuoju, Dievo Sūnaus krauju. Todėl šią sandorą vadiname naująja.
Kristaus Kraujas Eucharistijoje atperka mus ir tuo pat metu yra tarsi perpilamas į mus – Šventosios Dvasios galia tampa mums gyvybę teikiančiu mūsų pačių krauju. Mes pradedame gyventi paties Kristaus gyvenimą, tampame to paties kraujo ir to paties Tėvo vaikais, pabrėždamas liepos 1-osios iškilmės prasmę kalbėjo t. F, Pattonas.
Kaip minėta, Brangiausiojo Jėzaus Kristaus Kraujo iškilmę švenčia tik Jeruzalės Bažnyčia. Skaitydami liturgijos ir pamaldumo istoriją, šios iškilmės ištakas aptiksime I tūkstantmetyje. 1849 metais popiežius Pijus IX ją įrašė į Bažnyčios iškilmių sąrašą, švenčiamą birželio mėnesį. 1914 metais Pijus X ją perkėlė į liepos 1-ąją. Po Vatikano II Susirinkimo Brangiausiojo Jėzaus Kristaus šventė buvo sujungta su Corpus Domini – Kristaus Kūno ir Kraujo iškilme. Tačiau, atsižvelgus į Evangelijos pasakojimus ir ypatingą Jeruzalės Bažnyčios misiją saugoti šventąsias vietas, susijusias su Viešpaties gyvenimu ir darbais, ši iškilmė toliau minima jos kalendoriuje.
Vienas iš šios iškilmės liturginių gestų yra Mišių pabaigoje ant Getsemanės uolos barstomi raudoni rožių žiedlapiai, primenantys ant jų varvėjusius tirštus Viešpaties prakaito ir kraujo lašus bei nepalaužiamą valią savo brangiausiuoju krauju sutvirtinti naują sandorą su žmonija. (RK / Vatican News)
