Kard. C. Gugerotti: karo nebūtų, jei didžiosios valstybės norėtų susitarti
Kardinolas Claudio Gugerotti, Rytų Bažnyčių dikasterijos prefektas, duodamas interviu Vatikano žiniasklaidai, apžvelgė popiežiaus Pranciškaus birželio 27 d. sakytą kalbą Vatikane vykusios Pagalbos Rytų Bažnyčioms organizacijų asamblėjos dalyviams (Roaco).
Pasak kardinolo, popiežius kalbėjo pačiomis jautriausiomis temomis, kurios buvo aptartos Pagalbos Rytų Bažnyčioms organizacijų susirinkime. Esminė problema – karas. Popiežius ryžtingai ragina nutraukti karus, kviečia taikai. Kita vertus, pastebi kardinolas, galios logika susijusi su karo logika. Kalbėdamas apie karą Ukrainoje, popiežius paminėjo, kad tikėjimas negali būti sumenkintas iki galios įrankio. Tai tinka daugeliui situacijų. Tikėjimo skelbimas niekada neturi būti pasitelktas politiniams tikslams, nesvarbu, ar tai susiję su pačia Bažnyčia, bendra situacija ar konfliktu su kitomis Bažnyčiomis. Tas akivaizdu ir visi tą supranta, bet sunku tai įgyvendinti. Krikščionims karo kontekste sunku neatsižvelgti į politines aplinkybes.
Žmonėms reikia vilties ir vienintelė viltis yra tai, kad Kristus mirė ir prisikėlė. Žmonių negelbsti televizijos naujienų programa. Sunku suprasti, kai kunigai kviečiami palikti parapijų bendruomenes ir kovoti fronte. Kas gali suteikti šių bendruomenių žmonėms didelę viltį išlikti, jei ne liturgija, sakramentai, malda, kunigas, kuris guodžia, padeda, trumpiau tariant, Dievo meilė? Kaip galima manyti, kad rūpintis žmonių morale yra mažiau naudinga? Tačiau tam reikia tikėti Dievą. Instrumentalizuoti tikėjimą, norėti, kad Bažnyčia aklai būtų kurioje nors pusėje, – stipri galios pagunda.
Kodėl Bažnyčia kai kuriais atvejais leidžiasi, kad jai būtų daroma įtaka? Kardinolas pastebi, kad Rytams visada buvo būdingas gilus Bažnyčios tapatinimasis su nacionaliniu gyvenimu. Dauguma Rytų Bažnyčių turi tvirtą tapatybę. Šis derinys yra šimtametė problema, kuri karo metu dar labiau išryškėja. Tačiau nereikia pamiršti, kad tai ir kankinių Bažnyčios, kurios, kad nepasiduotų valdžiai, savo kūne pakartojo tikėjimo politikos nužudyto Kristaus istoriją.
Tai taip pat atsispindi apmąstymuose apie karą. Vakaruose mes pabudome XX amžiuje, iškeldami karo, jo dramos ir teisėtumo problemą. Anksčiau daugiausia kalbėta apie „teisingą karą“. Karas atrodė neišvengiamas, kaip ir epidemija. „Išgelbėk mus nuo maro ir karo, Viešpatie“, – meldėme. Aiškus karo apmąstymas Vakaruose atsirado palyginus neseniai, o Rytuose jo beveik nėra. Karas kartais tampa įvykiu, kuriame žmogus atranda pasididžiavimą savo tapatybe, bet tai gali supriešinti jį su kitu. Kyla pavojus, kad ir religija taps priemone neapykantai kurstyti, o ne ją nuslopinti. Štai kodėl popiežius ir toliau primygtinai reikalauja ieškoti sambūvio formų, derybų, bendro liudijimo, sugebėti susiburti kartu melstis taip pat iš tų, kurie yra priešiškose pusėse.
Artimųjų Rytų konflikte kardinolą labiausiai piktina gentinis vidinių kovų pobūdis ir tai, kad visi šie karai taip pat yra trečių šalių pasirinkimų ir jėgų, kurios nori pasinaudoti savo įtaka, kad pasidalytų pasaulį, rezultatas. Žmogus kariauja ne savo namuose: jis eina kariauti į svetimus namus. O ten yra silpnieji, kurie negali atsispirti, nes, savo ruožtu, jie susiskaldę viduje.
Kardinolas pacitavo vieno aukšto rango politinio pareigūno iš Artimųjų Rytų pastabą: kas gali ateiti ir pasikalbėti su manimi iš Europos ar JAV? Tik slaptosios tarnybos, kurios nebijo prarasti balsų, nes yra nežinomos. Politikai niekada neateis, nes sako: jei ateisime susitikti su jumis, už mus nebebalsuos. Jei didžiosios valstybės norėtų susitarti, nebūtų karo, apie kurį kalbame, ar net karo, apie kurį dar nekalbame.
Jis atkreipė dėmesį į situaciją Gazos ruože, sakydamas, kad abiejose pusėse yra ekstremistinių grupių, kai kam naudinga tęsti karą. Šventasis Sostas niekada nesusitaikys su tuo, kad iš palestiniečių būtų atimta žemė. Žydų tauta iškentėjo labai daug, matome daugybę antisemitizmo apraiškų ir dabar. Bet, kuriant Izraelio valstybę, nepagalvota, kaip sąveikaus šios dvi tikrovės. O tarptautinė bendruomenė jaučiasi tarsi apvaliusi savo sąžinę.
Baigdamas interviu Rytų Bažnyčių dikasterijos prefektas ragino Europą tikėti tuo, ko išmoko, neneigti gauto paveldo ir įgytos išminties, įskaitant ir tai, kad jos civilizaciją, jau žlungančią, pratęsė krikščionimis tapę atvykėliai barbarai. Kodėl taip negali įvykti šiandien, kai turime visas reikalingas priemones?
(DŽ/Vatican news)
