Kas būtų, jei parapijoje darbuotųsi „katechetas avataras“?
Vis mažiau tikinčiųjų, struktūros didžiulės, bet vis skurdesnės, vis labiau varginantis organizavimas, nes mažėja žmonių, o savanorių tinklas, kuris kadaise užtikrino ryžtingą įsipareigojimą, atrodo vis trapesnis. Tačiau ar gali skaitmeniniai ištekliai ateiti į pagalbą, kad atkurtų pusiausvyrą bendruomenėse, kurios, regis, vis labiau išgyvena krizę? Kokiu mastu technologijos gali papildyti, jei ne bent iš dalies pakeisti fizinį bendruomenių pasaulį?
Įdomus ir galbūt šiek tiek nerimą keliantis klausimas, kuris birželio 25 d. buvo keliamas Italijos Seveso mieste 73-iosios Pastoracinio orientavimo centro surengtos apmąstymų savaitės metu. Keliantis nerimą, nes apskritojo stalo diskusiją, kurioje dalyvavo „socialinių tinklų kunigas“ Alberto Ravagnani, Milano vyskupijos Socialinių komunikacijų tarnybos direktorius Stefano Femminis, teologas kun. Luca Peyronas, skaitmeninio turinio kūrėja Rosy Russo ir renginių organizatorius Luca Caci, pradėjo skaitmeninio pastoracinio projekto studentų parengtas vaizdo įrašas. Kelios trumpos biblinės katechezės pamokos, patobulintos pasitelkus dirbtinį intelektą ir pristatomos žavios katechetės, kuri iš tikrųjų yra avataras. Labiau distopija nei pranašystė, pagal onlife logiką, tą hibridinę aplinką, kurioje nebėra skirtumo tarp internetinės erdvės ir realybės, kuri gerai perteikia virtualios sąveikos pasaulį.
Tačiau ar tikrai parapija gali būti permąstyta skaitmeniniu būdu, net ir realiame gyvenime? Minėtai apskritojo stalo diskusijai vadovavo Fortunato Ammendolia, naujųjų technologijų, taikomų tikėjimui, dirbtinio intelekto ir skaitmeninės pastoracijos ekspertas, skaitmeninių projektų koordinatorius. „Virtualaus katecheto“ provokacija – tai jo idėja, kuri gali išprovokuoti atmetimo reakciją dėl tariamo pastoracinės praktikos „užteršimo“, kita vertus, skatina apmąstyti, kaip būti krikščioniu ir megzti dialogą su virtualios aplinkos ir dirbtinio intelekto visuomene. Išeities taškas, kurį neseniai išleistame leidinyje „Bažnyčia ir skaitmeninė pastoracija. Link 5.0 visuomenės“ pabrėžė Ammendolia, yra akivaizdus ir neišvengiamas. Dialogas tarp teologijos ir pažangiųjų technologijos mokslų jau vyksta, ir kelio atgal nebėra. Suprasti galimybes ir riziką, kurią teikia internetas pastoracijos, katechezės, dvasinio vadovavimo ir formacijos srityse, yra nebe nišinis pasirinkimas, o įprasta išmintinga ir protingų galimybių praktika, kaip pastaraisiais metais ne kartą pabrėžė Bažnyčios mokymas ir popiežius Pranciškus. Būtent atsižvelgdamas į popiežiaus mintis, Fortunato Ammendolia pasiūlė skaitmeninę pastoraciją apibrėžti kaip visumą procesų, kuriais siekiama, kad pastoracija ir skaitmeninės technologijos tinkamai sąveikautų, kad Bažnyčia galėtų veikti – eiti, skelbti, ugdyti onlife perspektyvoje, kur persipina virtuali ir reali aplinka.
Įsipareigojimas, kuris jau tapęs kasdienine duona daugelyje bendruomenių.
(DŽ/Avvenire)
