Keturioliktasis eilinis sekmadienis

ATSTUMTO DIEVO MEILĖ

Mons. A. Grušas 

„Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?!“- klausia vienas kito Nazareto tikintieji. Keliais puslapiais anksčiau Evangelijoje pasakojama, kad tie patys broliai buvo nuvykę į Kafarnaumą parsivežti Jėzaus, savo keistojo pusbrolio, nes, jų nuomone, jis išėjo iš proto, todėl reikia jį apsaugoti net nuo jo paties.

Tad ir dabar Nazarete, kur visi vieni kitus pažįsta, kur apie visus viską žino, ar bent jau taip jiems atrodo, žmonės stebisi Jėzaus kalbomis, kurių niekada negirdėjo, žodžiais, kurie, atrodo, ateina ne iš Šventojo Rašto, kaip  kad jie visada girdėdavo sinagogoje. Galbūt tie žodžiai net ne iš Dievo: iš kur, dėl Dievo meilės, Jam kyla tokios mintys?!

„Ir jie piktinosi juo“… Kas iš tiesų sukėlė žmonių pasipiktinimą? Buvusieji tą dieną Nazareto sinagogoje niekaip negalėjo įsivaizduoti žmogiško, pažįstamo Dievo, kuris palieka šventyklą ir įžengia į kiekvienų namų kasdienybę. Jėzus, rabinas be baigtų studijų, be titulų ir su nuospaudomis ant rankų, ėmė pasakoti apie Dievą palyginimais, kvepiančiais namais, žeme, sodu, kur daigas, garstyčios grūdelis, figmedis pavasarį tampa apreiškimo simboliais. Toks Dievo nuolankumas ir paprastumas piktina. Juk mūsų Dievas negali būti toks! Kur tada Aukščiausiojo šlovė ir didybė?!

Pagaliau Jo mokiniai, tie iš šalies parinkti vaikinai, išmanantys tik apie valtis ir tinklus…, Kuo jie geresni, ką turi jie, ko neturi Jozė, Jokūbas, Judas ir Simonas? Argi Nazareto jaunuoliai nėra geresni?!

„Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose“… Šis Jėzaus pastebėjimas, iš amžių glūdumo pasiekia mus, taip pat, kaip ir Nazareto gyventojus, kartais nesugebančius pastebėti pranašiškų ženklų, kuriuos Dievas siunčia mums per savo pasiuntinius. Labai dažnai trokštame, kad Dievas mums apreikštų savo valią, nors iš tikrųjų ji pasiekia mus visus. Mes esami apsupti Dievo pranašystės ženklų tūkstančių žmonių lūpose ir gestuose, namuose, gatvėje, darbe, bet kuriame pasaulio krašte…

Deja, dažniausiai mes užuot atsivėrę, vertiname žmones, laikydami, kad jie yra per menki, kad galėtų mus ko nors pamokyti, teisinamės, kad jie nėra pakankamai išsilavinę ar šventi.  Kažin ar ne mums turėtų būti skirti Dievo žodžiai pasakyti pranašui Ezekieliui, kuriuos skaitome šio sekmadienio pirmajame skaitinyje: „Klausys jie ar atsisakys klausyti, – nes jie yra maištingi namai, – bet tegu sužino, kad tarp jų buvo pranašas“. Iš tiesų mus supa pranašai, galbūt maži, galbūt nepastebimi ir neįvertinti, tačiau nuolat siunčiami. Tai žmonės, kuriuos Dievo valia sutinkame savo gyvenimo kelyje. Kaip tik jų, paprastų ir gerai pažįstamų, mes, kaip ir Nazareto gyventojai, neįvertiname ir nepriimame.

Vis dėlto Jėzus, stebėdamasis savo tautiečių atšiaurumu, nepasiduoda. Jo atsakas - ne pyktis ar pasmerkimas, juo labiau ne depresija, bet nuostaba, atskleidžianti Dievo širdies gailestingumą: „Jis tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė“.

Atmestasis Dievas vis dar gydo. Atstumtas mylimasis ir toliau myli, net ir nesulaukdamas jokio atsako. Dievas nėra pavargęs nuo mūsų: Jis tik stebisi.

Ir toliau siunčia mums pranašus…