Marijos – Mistinės Rožės apsireiškimai ir jos šventovė Fontanelėje
Tarp daugybės Marijos apsireiškimų – 1947 ir 1966 m. Montichiari vietovėje, Brešos provincijoje, įvykę Švč. Marijos Mistinės Rožės apsireiškimai, kuriuos matė regėtoja Pierina Gilli. Nors Bažnyčia juos oficialiai patvirtino tik dabar, nuo 2019 m. gruodžio mėn. vietą, kurioje jie įvyko, pamėgtą maldininkų, Brešos vyskupas paskelbė vyskupijos Mistinės Rožės – Bažnyčios Motinos šventove. Ši vieta pripažįstama kaip Marijos Mistinės Rožės gerbimo vieta, garsėjanti ne tik dėl Marijos apsireiškimų, bet ir dėl per daugelį metų susiformavusio pamaldumo, susijusio su regėtojos asmenybe, jos žinia.
Pierina Gilli, Montichiari regėtoja, nepaisant didelio populiarumo, kurį jai atnešė apsireiškimai, ir maldininkų bei ligonių antplūdžio į jos namus Fontanelėje, niekada neatsisakė paprasto ir kuklaus gyvenimo. Ji niekada nesusituokė ir mirė sulaukusi senyvo amžiaus savo namuose. Gimusi ūkininkų šeimoje 1911 m., silpnos sveikatos mergaitė nuo pat pradžių išsiskyrė giliu pašaukimu. Tačiau dėl įvairių ligų, kurios ją persekiojo, negalėjo įstoti į Gailestingumo tarnaičių kongregaciją, dirbo namų tvarkytoja, vėliau – slaugytoja ligoninėje.
Jos regėti apsireiškimai suskirstyti į du ciklus, juos Pierina aprašė savo dienoraštyje. Pirmieji apsireiškimai vyko 1946–1947 m. 1946 m. lapkritį, kai Pierina vis dar gydėsi po sunkaus meningito priepuolio, jai pasirodė Švč. Rožės Nukryžiuotoji Marija, Gailestingumo tarnaičių kongregacijos įkūrėja, kuri nurodė Pierinai vietą kambaryje, kurioje išryškėjo, kaip rašė Pierina, „nuostabiai graži, skaidri Ponia, apsirengusi violetine suknele su baltu šydu, nusileidžiančiu nuo galvos iki kojų, ji stovėjo išskėstomis rankomis, o aš mačiau tris kalavijus, įsmeigtus į jos krūtinę ties širdimi“.
Šv. Rožės Nukryžiuotoji Marija padėjo Pierinai išaiškinti regėjimą: tai buvo Dievo Motina, o trys kardai, įsmigę į jos širdį, simbolizavo tris kategorijas sielų, pasišventusių Dievui, bet nesugebančių išlaikyti savo tikėjimo ir vaidmens. Tai vienuolių sielos, kurios neatsiliepė į savo pašaukimo malonę, vienuolių sielos, kurios pasiliko mirtinoje nuodėmėje; kunigai, kurie tapo neverti savo šventosios tarnystės. Norėdama padėti šioms sieloms, ji įpareigojo Pieriną melstis, aukotis ir atlikti atgailą. 1947 m. liepą jai vėl pasirodė Dievo Motina, šįkart apsirengusi baltai. Kardai gulėjo prie jos kojų, o jų vietoje ant krūtinės buvo trys rožės – balta, raudona ir aukso geltonumo, kurios atitinkamai simbolizavo maldos, aukos ir atgailos dvasią. Dievo Motina prašė Pierinos, kad kiekvieno mėnesio 13-oji diena būtų pašvęsta jai, skirta maldai ir atgailai.
Pasibaigus pirmajam apsireiškimų ciklui Marija Mistinė Rožė įspėjo Pieriną, kad gruodžio 8 d., per Nekaltojo Prasidėjimo šventę, ji pasirodys Montichiari katedroje. Po pirmojo apsireiškimo gruodžio 7 d., per kurį Pierina sakė, kad matė ir Fatimos piemenėlius Pranciškų ir Jacintą, 1947 m. gruodžio 8 d. Pierina išvydo Nekaltąją Marijos Širdį Montichiari katedroje, kuri buvo pilna tikinčiųjų, susirinkusių melstis šia proga. Dievo Motina, kuri norėjo, kad į ją būtų kreipiamasi Mistinės Rožės vardu, paprašė jos įvesti Malonės valandą, kuri būtų praktikuojama kasmet gruodžio 8 d. vidurdienį.
Antrasis apsireiškimų ciklas įvyko 1966 m. Fontanelėje, Montichiari kaime. 1966 m. balandžio 17 d., per Atvelykį, laukuose, prie San Giorgio šaltinio, laukuose pasirodžiusi Mistinės Rožės Dievo Motina kvietė visus ligonius ir kenčiančius praustis jo vandeniu, kad jiems palengvėtų. 1966 m. gegužės 13 d. paprašė, kad fontanas būtų pervadintas Malonės fontanu ir kad jame būtų įrengta prausykla ligoniams. Vėliau Dievo Motina pasirodė dar du kartus.
Montichiari Dievo Motinos šventovė – tai dvi nedidelės koplytėlės, esančios dideliame amfiteatre, kuriame yra ir stebuklingu paskelbtas Švč. Marijos Mistinės Rožės vandens šaltinis, kurio vandeniu prausiasi daugybė žmonių, todėl šventovė praminta Mažuoju Lurdu. (DŽ / Vatican News)
