Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (liepos 28 d.)
Atsakydamas į klausimą, ar senelių pašaukimas yra mirti, kunigas paaiškino: „Tai yra didelė užduotis – laiminga mirtis. Negalėčiau suskaičiuoti, kiek senelių ir prosenelių yra tai įsivardiję. Net ir liaudies pamaldume akcentuojama – gražiai numirti. Tai reiškia taip nugyventi savo gyvenimą – ir pašaukimą atliepti, ir didžiuosius darbus nuveikti, ir pasimėgauti jų vaisiais. Su tikėjimu džiaugtis artėjančia riba, kurią peržengus aš neišnyksiu: ne į dausas nukeliausiu, ne kažkur kitur, bet – į gyvenimą be pabaigos. Įžengsiu ten, kur laidotuvių dieną Bažnyčia maldoje linki laidojamam žmogui – į Viešpaties džiaugsmą. Gražiai numirti reiškia užsitarnauti Viešpaties džiaugsmą gyvenime be pabaigos. Tai esminis Bažnyčios linkėjimas. O pasiekti senatvę – tai kilniai gyventi, kaip sakoma Šventame Rašte. Senatvė yra palaiminimas. Sąmoningai vengiu žodžio „liga“, nes nenoriu kad senas žmogus automatiškai būtų siejamas su negalia. Senatvė nėra liga. Sutikdami sunkiai sergančius vaikus, jaunus žmones matome, kad liga amžiaus nesirenka. Taigi, senatvė nėra liga, nėra prakeikimas. Senatvė nėra nelaimė, nėra nurašymas. Palaiminta senatvė – matant, ką perduodi ateičiai, kas tavo gyvenimu pasinaudos ateityje. Ne tavo daiktais, palikimu, bet tavo žmogiškumu, visu tavimi. Taigi, senatvė yra didelė dovana ir malonė. Nors mums, moderniems žmonėms, atrodo našta: neprigirdi, neprimato, sunkiai paeina. Tačiau dažnai tai ne senų žmonių, o mūsų problema, nes mes į juos taip žiūrime. O pabandykite užkalbinti kokį nors senelį! Klausytis – tai parodyti pagarbą, nors gal senelis ir močiutė pasakoja „tą patį per tą patį“. Tačiau ir mes norėsime būti išgirsti, išklausyti, aplankyti, suprasti. Galbūt norėsime, kad į mūsų nuomonę būtų atsižvelgta, o gyvenimo patirtimi pasinaudota. Netikiu, kad ateities šeimos ir kartos taip moderniškai susitvarkys, kad seneliai keliaus į senelių namus, vaikai bus sau, anūkai – sau, ir liksime be jokių mus vienijančių syvų,“ – drąsino kun. Ričardas Doveika.
Liepos 27-28 dienomis Šiaulių vyskupijoje vyksta tradiciniai Kryžių kalno atlaidai. Apie juos dienraščiui Bernardinai.lt pasakoja vyskupas Eugenijus Bartulis: „Man buvo gera, pradėjus vyskupo tarnystę naujai įkurtoje Šiaulių vyskupijoje, atgaivinti atlaidus. Tai svarbi piligrimystės vieta. 1993 metų rugsėjo 7 dieną jau dabar šventasis popiežius Jonas Paulius II koplyčioje šalia Kryžių kalno aukojo šv. Mišias, o vėliau, padovanojęs Kryžių kalnui atminimo kryžių, užrašė: „Ačiū jums, lietuviai, už šį Kryžių kalną, liudijantį Europos ir viso pasaulio tautoms didį šio krašto žmonių tikėjimą.“ Kryžių kalne žmonės palieka įrašytą skausmą, padėkas ir prašymus, o atlaidų malonė sustiprina jų tikėjimą.“
Apibendrindamas atlaidų istoriją Šiaulių vyskupas išskyrė piligrimystės drauge su jaunais žmonėmis patirtį: „Kiekvienais metais maldos prie Kryžių kalno palieka neišdildomą įspūdį. Gera, kai matai besimeldžiančius Seimo narius, savivaldybių atstovus, tačiau brangiausia, kai keliauji kartu pėsčiomis su jaunimu į Kryžių kalną ir pagalvoji, kiek daug jaunų žmonių seka paskui Kristų, kuris pasakė: „Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 15, 11).“
Liepos 24 d. internetiniame Telšių vyskupijos puslapyje paskelbtas vyskupo Algirdo Jurevičiaus laiškas, kuriame išdėstoma, kas paskatino jį liepos viduryje elektroniniu paštu kreiptis į su vyskupija bendradarbiaujančius LR Seimo narius ir išsakyti nuogąstavimus dėl Seimo statuto pataisų. Skaitytojai čia ras ne tik patį kreipimosi į politikus tekstą, bet ir vyskupo atsakymus į naujienų portalo „Delfi“ žurnalistės Laurynos Vireliūnaitės klausimus:
„Vyskupo pareigos pranoksta mano, kaip paprasto žmogaus, gebėjimus ir kompetencijas, todėl visuomet naudojuosi aplinkinių įžvalgomis, pastebėjimais ir patarimais. Tarp daugelio patarėjų yra ir keli teisininkai, tačiau iniciatyva šiam mano žingsniui kilo iš vieno LR Seimo nario, kuris įžvelgė Statuto pakeitimo tikslą – kad būtų lengviau atmesti Prezidento veto ir priimti civilinės sąjungos (partnerystės) įstatymą. Tad iš pažiūros nekaltas Seimo statuto pakeitimas gali ateityje atnešti daug moralinės žalos. Būtent tai ir paskatino pasidalinti nuogąstavimais su LR Seimo nariais, iš kurių sulaukiau padėkos už pilietiškumą ir pagalbą geriau įsigilinti į teikiamą svarstyti įstatymą. Prieš kurį laiką viešojoje erdvėje nuskambėjo mintis, kad net 80 procentų mūsų tautos žmonių bijo viešai išreikšti savo nuomonę, bet džiugu, kad jie pasitikėjo manimi ir išsakė savo baimes dėl įstatymo projekto. Spėju, kad priklausau tiems likusiems 20 procentų, todėl dalinuosi šiomis mintimis su jumis“ – rašoma Telšių vyskupo Algirdo Jurevičiaus laiške.
Parengė Giedrius Tamaševičius