Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (liepos 7 d.)
Lietuvos Caritas informuoja, kad liepos 6-ąją minint Valstybės dieną Prezidentūroje už nuopelnus šaliai ir jos žmonėms garbingi valstybiniai apdovanojimai buvo įteikti vienai iš Carito Lietuvoje atkūrėjų, buvusiai ilgametei organizacijos vadovei Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kongregacijos seseriai Albinai Pajarskaitei, o taip pat – Lietuvos Carito generalinei sekretorei Deimantei Bukeikaitei.
Kylant persitvarkymo Sąjūdžiui su bendražygiais kurdama Carito struktūrą, sesuo Albina Pajarskaitė būrė žmones savanorystei, inicijavo reikalingiausią pagalbą žmonėms, mezgė ir palaikė ryšius su išeivijos lietuviais bei kitų užsienio šalių karitatyvinėmis organizacijomis, telkė finansus bei materialinę pagalbą vargo mažinimui Lietuvoje.
Įteikdamas seseriai Albinai Pajarskaitei Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžių Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda dėkojo už Lietuvos Carito atkūrimo inicijavimą, nuolatinę pagalbą silpniausiems visuomenės nariams bei reikšmingą indėlį į socialiai jautrios visuomenės kūrimą.
Lietuvos Carito generalinė sekretorė Deimantė Bukeikaitė „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi apdovanota įvertinant ypatingus nuopelnus įveikiant nelegalios migracijos krizę, priimant nuo karo bėgančius ukrainiečius Lietuvoje, teikiant humanitarinę pagalbą Ukrainai, padedant Lietuvos žmonėms įveikti skurdą ir socialinę atskirtį Lietuvos regionuose.
Birželio 30-oji Šimtmečio Lietuvos dainų šventės programoje buvo skirta pasaulio lietuviams ir Lietuvos tautinėms bendrijoms. Tą dieną Vilniaus arkikatedroje Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas ir arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ aukojo Šv. Mišias už lietuvius pasaulyje. Homilijoje arkivyskupas Lionginas Virbalas apie pasaulio lietuvius suburiančią Dainų švenčių tradiciją:
„Mūsų tautos tradicijos per muziką, meną, dainą ir šokį buvo perduodamos iš kartos į kartą. Jūs atvykote ne tik iš Lietuvos, bet ir daugybės šalių, kuriose įsikūrėte ir įsišaknijote. Džiaugiuosi visais, kurie palaikote gyvą lietuvišką dvasią, dainą ir šokį, kurie savo gyvenimo neįsivaizduojate atskirai nuo Lietuvos likimo. Lietuvai reikia visų lietuvių, o visiems lietuviams – gyvo įsipareigojimo ir įsitraukimo, atsakomybės ir pastangų brangų tėvų paveldą perduoti savo vaikams. Iš tėvų žemės išsivežėte lietuvių kalbą, jos papročius ir tikėjimą. Parvežkite žinias, patyrimą, ypatingą meilę ir kūrybiškumą, praturtintą glaudaus bendradarbiavimo su savo šalies žmonėmis. Ir parvažiuokite į Lietuvą – kartu su savo vaikais. Tegul ši Dainų šventė būna ne tik kultūrinis renginys, bet ir dvasinė patirtis, stiprinanti Tėvynės meilę, palaikanti mūsų lietuvišką tapatybę ir vienybę. Visi esame Dievo vaikai ir mūsų kultūra bei tradicijos bus gyvybingos, jei liks atviros perkeičiančiam Dievo veikimui.“
Liepos 1-osios vakare iškilmingomis Šv. Mišiomis prasidėjo didieji 2024 metų Žemaičių Kalvarijos atlaidai. Šie metai popiežiaus Pranciškaus yra paskelbti Maldos metais, kaip pasiruošimas kitąmet vyksiančiam Krikščionybės jubiliejui, todėl Telšių vyskupas Šv. Mišių įžangoje citavo šv. Joną Mariją Vianėjų, maldą lyginusį su lietumi: „Tręškite žemę kiek norite – jeigu nebus lietaus, jūsų triūsas bus veltui“. Ganytojas tikintiesiems taip pat priminė, kad 2024 m. liepos 1 dieną sukanka lygiai 90 metų nuo Lietuvos paaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai. Tuomet pal. Teofilius Matulionis rašė, kad nuo šiol Lietuva galės būti vadinama ne tik Marijos žeme, bet ir Švenčiausiosios Jėzaus Širdies tauta.
Apie Žemaičių Kalvarijos atlaidus, truksiančius iki liepos 12 dienos, dienraštyje Bernardinai.lt paskelbtame pokalbyje pasakoja brolis dominikonas Gabrielius Jokūbas Juškevičius. Žurnalisto Vytauto Markevičiaus paprašytas pasakyti, kuri Žemaičių Kalvarijos Kalnų giesmė suskamba pagalvojus apie šiuos atlaidus, nuolatinis jų dalyvis atsakė: „Posmas, labiausiai atitinkantis Kalvarijos dvasią, man būtų šis: „Tegul kiekvienas gauna, ko tik prašo, ta tavo meilė jam malonę neša. Tegul sugrįžta visi suraminti… ir atgaivinti.“ To suraminimo ir atgaivinimo, ko būtent giedodami prašome, pirmiausia ir atvykstame į Žemaičių Kalvariją – taip patirti Dievo artumą, Jo malonę ir pailsėti dvasiškai, netgi fiziškai. To ir linkiu visiems, atvykstantiems į Žemaičių Kalvariją šiais metais.“
Liepos 4 dieną Bernardinai.lt paskelbė Ritos Bagdonaitės parengtą straipsnį apie birželio 29 d. įvykusį vyskupo koadjutoriaus Dariaus Trijonio ingresą į Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedrą. Šv. Mišių pamoksle vyskupas į ganytojo tarnystę pažvelgė platesniame šiuolaikinės visuomenės kontekste:
„Mes dažnai esame rezultatų visuomenė. Kaip dažnai norime kažką įrodyti, pasakyti, įtikinti. Dažnai nusimename, jog kažko nepasakėme ar nepadarėme taip, kaip norėjome ar buvome suplanavę. Jaučiamės blogai. Bet mums svarbu išmokti gyvenimo meno tiesiog būti. Būti mylinčiu tėvu, mama, geru sūnumi, dukra, pasišventusiu kunigu, vyskupu. Būti atsakingu darbuotoju. Dievas visų pirma pašaukia žmogų buvimui, o ne rezultatams. Todėl apmąstydamas man patikėtas pareigas, manau, jog žodžiuose „būti tikru vyskupu“ telpa ir tėvystė savo ganomiesiems, ir rūpestis bei pagarba žmogui, ir bendrystė su kunigais, tikinčiaisiais ir su tais, kurie netyčia užklysta, eidami pro šalį. Todėl norisi sukurti jaukumo aplinką ten, kur mes esame. O esame nuostabiame mieste ir vyskupijoje,“ – džiaugėsi Šiaulių vyskupas koadjutorius Darius Trijonis.
Parengė Giedrius Tamaševičius
