Septynioliktasis eilinis sekmadienis

Jėzus nuvyko anapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. Jį lydėjo didelė minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams. Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais. Artėjo žydų šventė Velykos. Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia daugybė pas jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ Jis klausė mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs. Pilypas jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent po gabalėlį“. Vienas iš mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“ Jėzus tarė: „Susodinkite žmones!“ Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų. Tada Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems; taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo. Kai žmonės pavalgė, jis pasakė mokiniams: „Surinkite likusius kąsnelius, kad niekas nepražūtų“. Taigi jie surinko ir iš penkių miežinės duonos kepalėlių pripylė dvylika pintinių gabaliukų, kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų. Pamatę Jėzaus padarytą ženklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį“. O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną. (Jn 6, 1–15)

GYVENIMO SAKRAMENTAS

Duonos padauginimo stebuklas neišdildomai įsispaudė visų Jėzaus mokinių atmintyje. Tai vienintelis stebuklas, apie kurį kalba visi keturi evangelistai. Tai ne vien stebuklas, bet taip pat ir ženklas, padarantis plyšį paslaptyje, tai įvykis, leidžiantis suprasti Jėzų. Jis turi duonos visiems, tarsi sakytų: aš duodu gyvenimą, padauginu gyvenimą! Iš tiesų Jėzaus rankos gydė ligonius, žodžiai guodė ir gydė žmonių širdis, o duonos padauginimas reiškė visa tai, kas duoda jėgų žmogaus gyvenimui šioje žemėje.

Penki tūkstančiai vyrų, susirinkę ant kalno, vietoje, kur labiausiai galima pajusti Dievo artumą… Jie alkani, jų kūnui reikia maisto, o širdys alksta Dievo. Ten yra žmogus, turintis miežinės duonos. Miežiai yra pirmieji sunokstantys javai, todėl šie miežinės duonos kepalėliai visiems tampa naujo gyvenimo simboliu, netgi berniukas, atiduodantis savo menką turtą, reiškia užgimstantį naują žmogų.

Kaip tik apie tokį naują žmogų savo stebuklu ir prabyla Jėzus. Jėzaus niekas nieko neprašė. Tai Jis pirma visų pastebėjo situaciją ir susirūpino: „Iš kur imsime duonos jiems pavalgydinti?“. Jėzaus atidumą palydi berniuko dosnumas: jo taip pat niekas neprašė, tačiau jis visa, ką turėjo, atidavė į Jėzaus rankas. Tiesą sakant dar prieš duonos padauginimą įvyko tas pirmasis nedidelis stebuklas. Vietoje pradėjęs galvoti apie tai, kad penki kepalėliai penkiems tūkstančiams žmonių yra tuščias reikalas, ir jais neįmanoma numalšinti minios alkio, vietoje pradėjęs rūpintis tuo, kad jis pats yra išalkęs, berniukas atidavė viską, ką turėjo, nemąstydamas, ar tai daug, ar mažai. Paprasčiausiai jis atidavė viską!

Egzistuoja kažkokia paslaptinga dieviška taisyklė, kuri padaro, kad tada, kai „mano“ duona tampa „mūsų“ duona, įvyksta stebuklas. Badas nugalimas ne tada, kai galima prisivalgyti iki soties, bet tada, kai netgi ir neturėdamas labai daug, žmogus pasidalija tuo su kitais. Pasaulyje yra daug duonos ir ja  pasidalijus, pakaktų visiems. Evangelija kalba apie pasidalijimą, apie nesibaigiančią duoną. Mes negalime suvokti, kaip įvyko stebuklas ir niekuomet to nesuprasime. Jis įvyko, ir žmonės, tai matydami, stebėjosi Viešpačiu. Aišku viena, kol žmonės perdavinėjo vieni kitiems duoną, ji buvo visų rankose.

Evangelistas Jonas Jėzaus veiksmus nusako trimis žodžiais: „Paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti“. Juos girdėdami tuojau pat prisimename Eucharistinę Auką, nes tokie patys žodžiais skamba ir Mišių konsekracijos metu, tačiau tai dar nebūtų visa Jėzaus mums atneštoji žinia. Tai kartu ir patvirtinimas, jog visas mūsų gyvenimas gali tapti sakramentu: paimti, dėkoti, dovanoti. Mes nesame visų daiktų valdovai. Jei tokiais save laikome, tuomet paniekiname tai, ką turime: orą, vandenį, žemę, duoną… Visa tai, su kuo susitinkame, kas nepriklauso mums, yra iš kitur gauta gyvenimo dovana, kurią privalome saugoti, taip, kaip stebuklingo padauginimo metu surinktus duonos likučius. Pasaulis turi savo šventumą, todėl niekas neturi pražūti.

Mes mokomės priimti ir laiminti… žmones, duoną, Dievą, grožį, gyvenimą ir dalytis tuo. Priėmimas, palaiminimas, pasidalijimas – tai mumyse tekančios Evangelijos versmės, kurios atneša ir tikrąją laimę.

Adolfas Grušas