Ukraina. Kunigas I. Makaras – apie gyvenimą ir artimo meilę zvimbiant kulkoms
„Mano parapijiečiams didelį įspūdį paliko tai, kad aš, kaip kunigas, jų nepamiršau net tada, kai dėl Rusijos invazijos buvau priverstas išvykti ir jie čia liko be kunigo daugiau nei aštuonis mėnesius.“
Tai interviu Vatikano radijui sakė Ukrainos graikų katalikų kunigas Ihoris Makaras, tarnaujantis Chersono regione nuo 2005 m. Nors parapijos klebonas visada susidurdavo su daugybe iššūkių, didelio masto invazija buvo ypatingas išbandymas.
Vėl sėti kviečius, tikintis gero derliaus, bet nebūti užtikrintais, kad netrukdys oro sąlygos, stichinės nelaimės ar kiti nenumatyti įvykiai. Taip dirba ūkininkai, bet ne tik. Sėklos gali būti meilė, gerumas, žodžiai, žinios ir visos kitos vertybės, kurios daro mus žmonėmis. Kai kun. Makaras, kilęs iš Lvivo srities, prieš beveik dvidešimt metų pradėjo tarnystę keliuose kaimuose Chersono pakraštyje, atrodė, kad ten net nebuvo tinkama „dirva“: jo trijose parapijose buvo labai mažai žmonių, daugiausia kilusių iš Vakarų Ukrainos. Dar prieš prasidedant karui, buvo nutarta Inženerne statyti koplyčią, nors žmonių buvo mažai, ir kunigas vis galvojo: „Kam aš ją statau?“. Atsakymą į savo klausimą kunigas gavo po didelio masto Rusijos invazijos, tiksliau – po Chersono išlaisvinimo.
Rusijai pradėjus karą, graikų apeigų katalikų kunigas su žmona ir keturiais vaikais gyveno Antonivkoje, ties kuria dabar eina demarkacijos linija. Kunigas su šeima išvyko, tačiau neapleido savo parapijų, stengėsi jas remti tiek dvasiškai, tiek materialiai – įsteigė valgyklą stokojantiems, į kurią siuntė maistą, parapijiečiams teikė vaistus, higienos priemones. Kartais siųsdavo siuntinius į Oleškio vaikų su negalia namus, tačiau nežinojo, kas paskui nutiko vaikams, nes jie buvo išvežti nežinoma kryptimi.
Išlaisvinus dalį Chersono, kunigas Ihoris grįžo į savo parapijas. Vėl pokyčiai, kitos aplinkybės, bet tarnystė ta pati, troškimas būti su savo žmonėmis. Jo šeima liko Ternopilyje šalies Vakaruose, o kunigas, kurį laiką glaudęsis pas parapijiečius, persikėlė į pastoracijos centrą Zelenivkoje, dabar daug dėmesio skiria socialiniams įsipareigojimams, kovą tapo Chersono Caritas direktoriumi, rūpinasi įvairios paramos teikimu žmonėms. Kunigas pasakoja, kad neseniai įkūrė erdvę vaikams rūsyje, kuris taip pat gali būti naudojamas kaip oro antskrydžio priedanga, nes vaikai neina į mokyklą, neina į darželį, užsiėmimai vyksta tik nuotoliniu būdu ir vaikai laimingi, kad gali susitikti, pažaisti kartu.
Nors karas tebevyksta ir kunigas Ihoris, kaip daugelis kitų ištikimai savo kaimenei atsidavusių dvasininkų, kasdien susiduria su iššūkiais – gyvenimas rodo, kad jų pastangos, noras „sėti“ duoda vaisių. Jis pasakoja, kad jo parapijiečiai buvo sujaudinti, kad net kai buvo priverstas išvykti kuriam laikui dėl invazijos, jų nepamiršo, rūpinosi jais. Prieš karą liturgijoje sekmadienį dalyvaudavo 15–20 žmonių, dabar, kai jis grįžo, kiekvieną sekmadienį susirenka 150–250 žmonių. Daug kas pradėjo lankytis bažnyčioje sakydami: „Tik kai praradome laisvę ir viską, supratome, koks Dievas svarbus mūsų gyvenimuose“.
Chersone dažniau nei kitur girdimi sprogimai, bombardavimai, oro pavojaus sirenos, čia gyventi išties pavojinga, bet žmonės tebegyvena, o kunigo Ihorio pašaukimas – būti su jais, su tais, kurie liko, patarnauti jiems, nes jie nori klausytis Dievo Žodžio, ateiti į parapiją, kuri yra jų vienintelė paguoda, čia jie gali susitikti ir su kitais bendruomenės nariais.
Mažoji bažnyčia Inžernene, kurią nutarė statyti prieš karą ir kurioje iš pradžių lankydavosi vos keli žmonės, dabar nuolat sulaukia 50–70 žmonių. Kunigas sako supratęs, kad tai Dievo Apvaizda jį pastūmėjo statyti bažnyčią, nes dabar ateina žmonės, ja džiaugiasi, nudirba visus reikalingus darbus, nes sako, kad Dievas – vienintelis jėgų šaltinis gyventi. Dievas, malda suteikia jėgų ir kunigui Ihoriui. Žmonių akys jam teikia įkvėpimo, nes jie pasitiki kunigu, laukia jo paraginimo ir palaikymo. Kunigą labai remia jo šeima, kai nuvyksta jų aplankyti, suteikia jam entuziazmo tęsti veiklą, kad galėtų toliau su bendruomene vykdyti Bažnyčios misiją. Ir, nepaisant nuolatinių sprogimų, žmonės kartais gali pasidžiaugti, pajusti, kad yra ne vieni.
(DŽ/Vatican News)
