Ukrainietis kunigas: apie ką kalbėtis, kai žudo?! Tačiau dialogas reikalingas
Pasak kunigo, kardinolo misijos Ukrainoje esmę geriausiai išreiškia per Mišias Marijos šventovėje skambėjęs jo raginimas niekada neprarasti vilties ir pasitikėjimo Dievu, ypač šiandien, kai atrodo, kad blogis turi persvarą, kai karo baisumai, daugybės žmonių skausmas ir didžiuliai sugriovimai pakerta tikėjimą dieviškuoju gerumu, kai nusvyra rankos ir nebeturime jėgų net melstis.
Kunigas atkreipė dėmesį į labai didelę simbolinę vertę turintį kardinolo gestą: po Mišių šventovės kieme jis palaimino Šv. arkangelo Mykolo statulas, vieno ukrainiečio vyskupo atvežtas iš Šv. arkangelo Mykolo šventovės pietų Italijoje. Šios statulos yra skirtos visoms Ukrainos vyskupijoms. „Tai buvo labai stiprus ženklas, kad tai, ką išgyvename, yra ne tik kova dėl teisingumo, bet ir kova, turinti dvasinę reikšmę. Pagrindinis mūšis, galbūt svarbiausias mūšis, vyksta mūsų širdyse“, – sakė kunigas.
Ukrainoje šiomis dienomis visi kenčia dėl netekčių. Pačios didžiausios netektys – tai artimųjų žūtys. Kitas netektis su laiku galima kaip nors išgydyti, bet kai žūsta artimieji, jų netenkame visam laikui. Kita netekčių forma, pasak kunigo, – sužeistieji, kariai, kurie grįžta iš fronto sužeisti kūnu ir siela. Dar viena netektis – tai sugriautos gyvenimo perspektyvos, galimybės žvelgti į ateitį, į rytojų. Prie viso to prisideda žinojimas, kad kiekvienas bet kurią akimirką gali būti pašauktas išvykti į frontą, sakė kunigas, pridurdamas, kad su tokia galimybe turi skaitytis ir dvasininkai. „Jei būsime pašaukti, turėsime eiti. Ir nesame tikri, ar galėsime tarnauti kapelionais.“
Pokalbyje gana daug dėmesio buvo skirta karo belaisvių ir civilių kalinių likimui. Jų yra tūkstančiai. Didžiausias sunkumas, kad dažniausiai apie jų likimą nieko nežinoma. Rusai nieko nesako. Nežinoma, kas gyvas, o kas miręs. Nežinoma, kur tie žmonės yra. Net apie du neseniai išlaisvintus kunigus nieko nebuvo žinoma, nei ar jie gyvi, nei kur jie buvo išvežti.
Taip pat ir apie fronte kovojančius karius artimieji dažniausiai nieko nežino, negali jiems paskambinti. Nežinia, ar jie gyvi, ar žuvę. Tiems, kurie gyvena šioje nežinioje, yra labai sunku. Kunigas pasakojo apie dvi seminarijoje parapijos moteris, kurių sūnūs mirė rusų nelaisvėje. Viena moteris tik po dvejų metų sužinojo, kad jos sūnus, neiškentęs nelaisvės, nusižudė. Kita po dvejų metų ir trijų mėnesių sužinojo, kad jos sūnus mirė nelaisvėje nuo kankinimų ir išsekimo. Kiekviena šeima turi panašių istorijų, sakė kunigas.
Ukrainiečio kunigo buvo taip pat paklausta, ką jis mano apie Šventojo Sosto diplomatijos pastangas dėl Ukrainos. „Tai yra dialogo diplomatija, kurioje visada ir visais būdais stengiamasi kalbėtis ir bandyti suprasti kitą žmogų, – atsakė kunigas. – Ukrainoje šiuo metu tai padaryti labai sunku. Į šią šalį įsiveržė kariuomenė, pradėjo šaudyti, deginti namus, nužudė daugybę žmonių. Apie ką tokiomis sąlygomis reikėtų kalbėtis? Tai tikrai sunku. Labai sunku rasti temą, kuria galima kalbėtis ir klausytis. Tačiau būtent tokia yra popiežiaus Pranciškaus diplomatija: jis visada stengiasi kaip nors užmegzti dialogą.“ (jm / SIR / Vatican News)
