„Afriką reikia mylėti“. Keturių kankinių beatifikacija Konge
Kankinystės akimirką palaimintasis kun. Luigi Carrara buvo 31 metų amžiaus, palaimintasis kun. Giovanni Didonè – 34 metų amžiaus, palaimintasis br. Vittorio Faccinas – 29 metų amžiaus, palaimintasis kun. Albert’as Joubert’as – 56 metų amžiaus.
Kankinystės kontekstas – didieji praėjusio amžiaus antrosios pusės virsmai Afrikos žemyne, kai daug valstybių, įskaitant Belgijos kontroliuotą Kongą, paskelbė Europos kraštų kolonijinį valdymą nutraukusią nepriklausomybę. Tačiau perėjimas į savarankiškesnį būvį buvo sunkus ir aplaistytas krauju, lydimas gentinių ir ideologinių kovų, atspindinčių tuometines pasaulines varžybas tarp komunistinių režimų ir Vakarų demokratijų. Šių sudėtingų aplinkybių fone suspindėjo keturių naujų palaimintųjų tikėjimas, viltis ir meilė.
Uviros vyskupija buvo įsteigta 1962 metais, o jos pirmuoju vyskupu paskirtas italų misionierius Danilo Catarzi. Ksaveriečių kongregacijai priklausęs vyskupas į pagalbą pasikvietė kitus savo vienuolinės šeimos brolius, kurie į Kongą misijoms buvo atvykę kiek anksčiau, – kas 1959, kas 1962 metais. Ksaveriečiai italai tarnavo dvejose misijų stotyse – Barakoje ir Fizyje. Be sielovadinės veiklos, jie ėmėsi ir švietimo – steigė mokyklas ir organizavo pamokas. Kunigas kongietis Albert’as Joubert‘as į naująją vyskupiją atvyko talkininkauti būtent švietimo darbe, nes turėjo didelę šiam darbui reikalingą patirtį.
1961 metais Konge prasidėjo Simbos sukilimas, kartais vadinamas mulelistų maištu, pagal vieno iš pagrindinio lyderio vardą. Sukilimas buvo remiamas tuometinių Sovietų Sąjungos ir Kinijos komunistinių režimų. Jis siekė perimti valdžią iš Vakarams palankios vyriausybės sostinėje, kuri buvo suformuota po nepriklausomybės paskelbimo. Sukilėliai neretai kreivai žiūrėjo į katalikų kunigus ir vienuolius – dėl marksistinio ateizmo, dėl įsitikinimo, kad jie tėra buvusio belgų kolonialistinio režimo ranka, kartais ir dėl religinio priešiškumo, mat dalis sukilėlių aktyviai praktikavo animizmą. Bet skaitant naujųjų palaimintųjų paliktus laiškus, užrašus dienoraščiuose, akivaizdu, kad jie visai nenorėjo pildyti ideologijų ar grupių interesų, bet buvo pasiryžę apaštalauti ir tarnauti tarp paprastų kaimelių žmonių, gyvendami šalia jų, su jais ir kaip jie.
„Afriką reikia mylėti, bet Kristaus meile, o ne dėl to, kad ji turi daug aukso ar kitų turtų“, – 1960 metais, po keleto pirmųjų mėnesių Konge, dienoraštyje užsirašė br. Vittorio Faccinas. Galima pridurti, kad šie žodžiai labai taiklūs ir šiandien.
Nors nebuvo nurodymo įvykdyti egzekuciją kiekvienam sutiktam kunigui, tuo laikotarpiu gyvybę prarado keliasdešimt katalikų dvasininkų ir vienuolių, kone kiekvienas patyrė grėsmingų situacijų, apiplėšta daug bažnyčių. 1964 metų vasara ir ruduo buvo itin įtempti. Barakos ir Fizio misijų stotyse dirbę trys italų misionieriai ir kunigas kongietis jau ne kartą buvo susidūrę su sukilėliais, tačiau blogiausio išvengė iki lemtingosios lapkričio 28 dienos, kai į Barakos misijos teritoriją įvažiavo automobilis, kuriame su palydovais sėdėjo aukštas sukilėlių vadas – pulkininkas Abedi Masanga.
Jis visų pirma pamatė brolį Vittorio, liepė sėsti į jo automobilį. Brolis ramiai, bet tvirtai pasakė, kad su juo nevažiuos. Apimtas ūmaus pykčio pulkininkas išsitraukė ginklą ir tris kartus šovė jam į krūtinę. Išgirdęs triukšmą, iš bažnyčios išbėgo t. Luigi, vilkintis liturginiais rūbais. Pulkininkas paliepė jam sėstis į jo automobilį – esą vešiąs jį, kaip revoliucijai trukdantį kunigą, į kitą egzekucijos vietą. Bet kunigas parklupo šalia jau mirusio brolio ir ramiai pasakė, kad, jei turįs mirti, norįs mirti čia. Tuoj pat jam į galvą buvo paleista kulka. Nužudytųjų kūnai, pasak liudytojų, vėliau buvo sumaitoti kitų kovotojų. Po šių dviejų žmogžudysčių kraujo troškimas sukilėlių vadui nepraėjo, jis nuvyko į netolimą Fizio misiją. Vos tik jam duris atidarė t. Giovanni ir kun. Albert‘as, jis tuoj pat nušovė ir juos. Nors, rodos, šias egzekucijas pulkininkas įvykdė savo valia, neliepiamas kitų, beatifikacijos bylos tyrime pažymėta, kad jos neabejotinai motyvuotos neapykanta tikėjimui: krikščionių šeimoje gimęs pulkininkas garsėjo kaip uolus kiniško maoizmo, labai priešiško religijai, išpažinėjas.
Beatifikacijos byloje pažymima ir kita svarbi detalė – visų naujų palaimintųjų sąmoningas pasirinkimas likti ten, kur buvo, puikiai žinant apie pavojų savo gyvybei ir turint galimybę pasitraukti į saugią vietą. 1964 lapkričio 9-ąją, likus trims savaitėms iki kankinystės, t. Giovanni vienam savo bendradarbiui rašė: „Noriu suteikti šiek tiek vilties ateičiai. Prašau, išlik tvirtas. Neprarask pagreičio. Dievas yra čia, tarp mūsų. Tiems, kurie nusimena, nelengva gauti Dievo gailestingumą. Būtent išbandymo akimirką galime gerai paliudyti savo tikėjimą ir meilę Dievui. Kaip matai mes, tėvai, esame Fizyje, toli nuo namų. Tačiau Dievas yra visur ir mums padeda. Nemanyk, kad tėvai išvyks namo. Gerai tai žinai! Tėvai nori mirti savo misijos vietoje.“
„Mes buvome pasiųsti, kad liktume čia, Fizio misijoje. Pas jus dar neatvykau, nes negalėjau, kaip gerai žinote, bet jūs mane pamatysite. Nežinau kada, bet tikrai mane pamatysite“, – pridūrė misionierius, kurio kankinystė ir beatifikacija šiems žodžiams suteikia naują prasmę.
(RK / Vatican News)
