Aštuonioliktasis eilinis sekmadienis
DIEVO DARBAS
Mons. Adolfas Grušas
Tuojau pat po didžiojo duonos padauginimo stebuklo minia ieško Jėzaus. Galų gale žmonės sulaukė Mesijo, kuris pašalina tautą kankinusiais problemas, visų pirmiausia spręsdamas alkanųjų reikalus!
Tuo tarpu Jėzus traukiasi… Jis mato, kad žmonės Jo nesuprato. Jis nėra mesijas, kurį jie tikisi suradę. Minia matė stebuklą, tačiau neįskaitė šio ženklo prasmės, nesuprato, ką reiškia tai, ką Jėzus padarė…
Evangelijos ištrauka, skaitoma šį sekmadienį yra tarsi klausimas, aktualus tų laikų, vakardienos, bet nė kiek ne mažiau ir šių laikų Jėzaus mokiniams: „Kodėl ieškote Jėzaus? Ko iš Jo tikitės? Ko norite? Kokios paguodos laukiate? Kodėl jūs pasukote Dievo vaikų keliu?“
Jėzus labai gerai žino, kodėl Jo ieško žmonės: „Jūs ieškote manęs, kad prisivalgėte duonos lig soties. Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui!“
Jėzus nepaniekina materialaus maisto, kuris reikalingas žmogaus kūnui, tačiau, žinodamas, kad „žmogus gyvas ne vien duona“, kaip sako Pakartoto Įstatymo knyga, moko savo klausytojus darbuotis dėl to maisto, kuris duoda amžinąjį gyvenimą, maisto, kurį gali duoti vien tik Jis pats.
Todėl Jėzus moko: „Tikėkite tą, kurį jis siuntė“, tačiau žmonėms šio paraginimo nepakanka. Jie sako: „Kokį padarysi ženklą, kad pamatytume ir tave įtikėtume? Ką nuveiksi?“
Jėzus supranta, kad susirinkusiems nepakanka žodžių: jie pageidauja stebuklų. Žmonės nori stebuklų, jiems reikalingas Dievas, pasirengęs padėti kiekviename reikale, trumpai tariant, Dievas, kuris prisiderintų prie jų planų. Todėl minia ieško ne Dievo, bet savo naudos…
Panašu, kad ir praėjus dviem tūkstančiams metų, mes taip pat labiau vertiname stebuklus, negu Dievo Žodį. Mūsų akys plačiai atvertos, kad tik nepražiopsotume stebuklo, tačiau niekaip nesugebame tinkamai perskaityti laiko ženklų. Dievas niekuomet neprimeta savo buvimo ir, jeigu mokėsime jautriai pažvelgti į save ir kitus žmones, pamatysime, kad pasaulis yra kupinas stebuklų, tik jie yra ne tokie, kokių pageidavome mes ir todėl nemokėjome jų pastebėti.
Jei būsime sąžiningi patys sau, turėsime pripažinti, kad ir po dviejų tūkstančių metų vis prašome stebuklų, rizikuodami savo tikėjimą išgyventi kaip tam tikrą prietarų formą, turinčią mažai ką bendro su Dievo ir žmogaus meilės ryšiu. Rizikuojame sekti pasirodymais ir stebuklais, nuolat keldami sąlygas Dievui, vietoje to, kad aiškintumės ženklus, kuriais Dievas apdovanoja mūsų kasdienybę. Nuolatinis stebuklingų ženklų laukimas parodo menką tikėjimą, kuriam reikia stebuklų, tuo pat metu nepripažįstant didžiojo stebuklo: Dievo Sūnaus pasilikimo su mumis!
Pats Jėzus nesistengė nieko įtikinti savo daromais stebuklais: Jo požiūriu pirmiau, negu stebuklas buvo reikalingas tikėjimas! Nematydamas tikėjimo Jėzus paprasčiausiai nedarydavo stebuklo. Galima būtų pasakyti, jog Viešpats nenorėjo, kad tikėjimas būtų matytų stebuklų rezultatas. Ne stebuklai veda prie tikėjimo, bet priešingai: tikėjimas daro stebuklus.
„Jie paklausė: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ Jėzus į tai atsako: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė“. Vienintelis darbas, apie kurį kalba Išganytojas, yra tikėjimas. Tai žmogaus ir kartu Dievo darbas, nes leidžia Dievui veikti tikinčio žmogaus gyvenime. Tikinčiojo gyvenimo centre yra tikėjimas. Jėzaus požiūriu reikia kalbėti ne apie tai, ką reikia daryti ar nedaryti, bet savo gyvenimo centru pasirinkti Jį, vienintelį, kuris gali numalšinti sielos alkį, vienintelį, kuris tikrai žino, ko mums reikia…
