Budapešto arkivyskupas: tikėjimas yra svarbiausias dalykas gyvenime
Šventasis Steponas buvo pirmasis Vengrijos valdovas krikščionis. Jo valdymo metu prieš 1000 metų Vengrija buvo sukrikščioninta ne prievarta, bet skelbimo metodais. Šventasis Steponas buvo Vengrijos valstybės vienytojas. Todėl šv. Stepono minėjimo dieną švenčia ne tik katalikai, bet visi Vengrijos gyventojai, sakė kardinolas. Jis taip pat paminėjo nacionalinės šventės programą: kasmet ši diena pradedama kariniu aktu – naujų karininkų priesaika. Po to vyksta pilietiniai renginiai, o po pietų – Mišios priešais Šv. Stepono baziliką ir didžioji procesija su jo relikvija. Vakare taip pat rengiami fejerverkai.
Pasak kardinolo, vengrams šv. Steponas – tai krikščionis karalius, kuris krikščioniškais principais vadovavosi ne tik dėl politinių išskaičiavimų. Jis tapo krikščioniu iš asmeninių įsitikinimų, o tapęs karaliumi darė viską, kad sustiprintų krikščioniškąją kultūrą ir pasaulėžiūrą. Vengrijai tai taip pat reiškė ekonomikos plėtrą ir naujus santykius su kitomis valstybėmis. Istorikai yra įsitikinę, kad šiam karaliui vengrai turi būti dėkingi už jų tautos išlikimą. Šv. Steponas norėjo, kad vengrai įsilietų į didžiąją krikščioniškų Europos tautų šeimą.
Šv. Stepono minėjimas nukelia mus į Vengrijos, kaip krikščioniškos šalies, istorijos pradžią. Tačiau šiandien matome, kad ryšys su krikščioniškomis istorinėmis šaknimis daug kur prarandamas. Dėl to vengrai, sakė kardinolas, brangina tai, ką popiežius Pijus XI rašė savo enciklikoje Mit Brennender Sorge, paskelbtoje prieš II pasaulinį karą 1937 m. Joje teigiama, kad tautos kaip kultūrinės bendruomenės, turinčios savo kalbą, atmintį, struktūras ir kultūrą, yra tikra vertybė, kūrinijos turtas ir todėl yra brangios Kūrėjui. Kardinolas priminė, kad ir keliose Biblijos vietose teigiama, kad per paskutinįjį teismą Viešpats teis tautas, kad bus teisiami ne tik atskiri asmenys, bet ir tautos. Taigi tautos atlieka tam tikrą vaidmenį didžiajame Dievo plane. Tačiau tautos nėra aukščiausia vertybė. Taip žvelgti į tautas būtų stabmeldystė, todėl visada reikia siekti pusiausvyros, nurodytos popiežiaus mokyme. Ir tas mokymas, regis, yra aktualus ir mūsų dienomis.
Toliau interviu Vatikano radijui kardinolas kalbėjo apie tikėjimo viešojo liudijimo svarbą. Viešieji ir privatūs dalykai žmonių ir visuomenių gyvenime yra neatskiriami, nes sprendimai, net ir privatūs, gali turėti pasekmių visuomenei, ir atvirkščiai. Viešoji erdvė, gatvės, aikštės niekada nelieka tuščios ir neutralios. Neįmanoma, kad nebūtų simbolių, išreiškiančių tam tikrą pasaulio viziją, sakė kardinolas primindamas nesenus laikus, kai komunistai siekė užpildyti viešąją erdvę savo ideologijos simboliais. O ką pasakyti apie krikščioniškus simbolius? Pavyzdžiui, miestuose stovinčios bažnyčios liudija, kad ištisoms žmonių kartoms gyvenimo kasdienybė nebuvo aukščiausias horizontas. Tintieji mato aukštesnį horizontą, kuris suteikia prasmę ir vertę mažiems mūsų gyvenimo dalykams.
Visko pagrindas yra asmeninis tikėjimas, kurio žmogus išmoksta šeimoje. Kardinolas Peteris Erdo papasakojo apie savo šeimą, apie maldą namuose, apie dalyvavimą pamaldose. Kardinolo tėvas turėjo teisininko išsilavinimą, bet negalėjo praktikuoti savo profesijos, nes buvo laikomas pernelyg religingu. Motina dėl neslepiamo tikėjimo neteko mokytojos darbo. Kardinolo šeimos gyvenimo pavyzdys savaime rodė, kas gyvenime svarbiausia. Tikėjimas yra svarbiausias dalykas mūsų gyvenime.
Galiausiai pokalbyje su Vengrijos sostinės arkivyskupu užsiminta, kad karaliaus Šv. Stepono šventė Vengrijoje yra tarsi Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų iškilmės antroji diena. Kardinolas sakė, kad šv. Steponas buvo labai pamaldus Dievo Motinai. Kaip teigia tradicija, Vengrija buvo pirmoji šalis, pašvęsta Dievo Motinai, todėl Vengrijoje Dievo Motina gerbiama kaip tautos globėja. Džiugu, kad yra daug kitų tautų, kurios taip pat pasirinko Mergelę Mariją savo šventąja globėja, nes ji yra visų savo vaikų Motina. (jm / Vatican News)
