Joakimas Florietis: garsus, bet nepažįstamas
2025 metų Jubiliejaus proga Italijos kino salėse bus rodomas filmas „Vienuolis, įveikęs Apokalipsę“, kurio kūrėjai nori plačiajai publikai geriau pristatyti šią nepaprastą figūrą iš dabartinio Kalabrijos regiono Italijoje.
Joakimas gimė maždaug 1130 metais viename Apulijos ir Kalabrijos kunigaikštystės miestelyje, pasiturinčio raštininko arba notaro, galbūt žydų kilmės, šeimoje. Šiandien Kalabrija – mažiau žinomas regionas, bet tuometiniame Viduržemio jūros civilizacijų kontekste jis buvo politiškai strateginis ir turtingas, o kultūriniu požiūriu šis regionas buvo lotynų, graikų ir arabų kultūrų sankirta. Tėvo rekomenduotas, pradėjo dirbti Kozencos teisme, vėliau Palermo karališkajame dvare ir Palermo arkivyskupo rūmuose. Tačiau netrukus Joakimas šiuos darbus paliko, išvyko į Šventąją Žemę kaip piligrimas, grįžęs kurį laiką gyveno kaip eremitas vienoje oloje atsidėjęs Šventojo Rašto studijoms, vėliau gyveno tai vienoje, tai kitoje abatijoje, kur gerai susipažino su benediktinais ir cistersais, 1177 metais pats buvo išrinktas Koraco (Corazzo) abatijos abatu. Šiuo laikotarpiu jis parašė du svarbius savo veikalus – „Senojo ir Naujojo Testamento sutarimas“ (Concordia Novi ac Veteris Testamenti) bei „Komentaras apie Apokalipsę“ (Expositio in Apocalypsim). Iš popiežiaus Liucijaus III gavo leidimą ir padrąsinimą toliau rašyti. Kontempliatyvios maldos ir rašymo darbai taip nustelbė abato pareigas, kad jo paties abatijos vienuoliams teko dėl to pasiskųsti Romai. 1188 metais Klemensas III Joakimą atleido nuo abato pareigų, kad šis, vėl pasitraukęs į nuošalią vietą, galėtų toliau rašyti. Tačiau šiam sumanymui sukliudė jau pasklidęs garsas apie jo paties šventumą ir išmintį: netrukus prie jo prisidėjo daug kitų vyrų, kurie norėjo mokytis iš jo. Gavęs karaliaus leidimą, po metų Joakimas Fiore Vetera vietovėje ėmėsi statyti pirmąją abatiją naujai bendruomenei. Jis pats pradėtas vadinti Floriečiu, o jo suburta vienuolinė bendruomenė, vėliau įsteigusi keliolika kitų abatijų, – floriečiais, kurie XVI amžiuje buvo sujungti su jiems artimais cistersais. Abatas Joakimas Florietis mirė 1202 metais.
Jo teologinis palikimas dažnai apibūdinimas kaip vizionieriškas, eschatologinis, kosmologinis. Jis rašė tai, ką šiandien galėtume pavadinti istorijos teologija – tai kontempliatyvus žvilgsnis į Dievo veikimą istorijoje, kurioje Joakimas įžvelgė Tėvo amžių, Sūnaus amžių ir Dvasios amžių. Joakimo mąstymas buvo simbolinis ir jis daug dėmesio skyrė simboliams bei vadinamajai šventajai geometrijai, geometrinių figūrų dėsningumuose ir harmonijoje įžvelgusioje Dievo atspindžius: ne vienos Viduramžių gotikinės katedros struktūra ir proporcijos yra suplanuotos pagal „šventosios geometrijos“ dėsnius. Joakimo Floriečio kosmologinių simbolių ir figūrų knyga Liber figurarum iki šiol išsaugojo savo vizualinę jėgą. Įvairūs autoriai įtikinamai argumentuoja, kad ir garsiųjų Mikelandželo freskų Siksto koplyčioje kompozicija atspindi būtent Joakimo Floriečio aprašytą šventosios Išganymo istorijos chronologiją. „Joakimo mintis kaip didžiulė upė teka per visą Vakarų krikščioniškąjį dvasingumą. Joakimas buvo vienas iš didžiųjų krikščioniškųjų Vakarų pranašų“, – viename interviu sakė Antonio Paolucci (1939–2024), meno istorikas ir buvęs ilgametis Vatikano muziejų direktorius, pasak kurio, įvairūs šaltiniai liudija, jog Mikelandželas buvo neblogai susipažinęs su Kalabrijos eremito darbais. Joakimo teologiją galėtume vadinti ir pranašiška – savo kontempliacijoje jis regėjo naują Šventosios Dvasios darbo žmonių širdyse amžių, kuris virs taika tarp krikščionių, žydų ir musulmonų. Dar vienas išskirtinis jo minties elementas – žmogaus ir gamtos harmonija, tema, kuri buvo tokia svarbi ir Joakimo amžininkui šv. Pranciškui Asyžiečiui, kurio dvasiniu palikimu enciklikoje Laudato si’ rėmėsi popiežius Pranciškus, ragindamas atsikratyti Dievo dovaną žmogui – Kūriniją – niokojančios savivalės. Joakimo žinovai atkreipia dėmesį į jo meilę gamtos grožiui, cikliškumui, harmonijai. Ko gero, ne atsitiktinumas, kad visos vietos, kur jis gyveno kaip atsiskyrėlis ir vėliau kaip abatas, buvo labai gražūs gamtos kampeliai.
Drąsi, inovatyvi, įprastas schemas peržengianti Joakimo Floriečio teologinė ir simbolinė vaizduotė patraukė daug sekėjų, kita vertus, sukėlė daug abejonių, įtarumo, kritikos. Nereikia pamiršti XII–XIII amžiaus teologinių ir filosofinių kontroversijų, neretai pasiekdavusių tokį įtampos lygį, kokį šiandien pavadintume ekstremaliu. Netrūko abejojusių Joakimo ortodoksija, nors jis buvo pabrėžtinai ištikimas ir pagarbus Šventajam Sostui. Tačiau reikia atsiminti, kad kurį laiką abejota ir šv. Tomo Akviniečio, šiandien pripažinto Bažnyčios mokytoju, teologija. Vis dėlto jo paveldo neįprastumas paaiškina faktą, kad, nors įvairiose vietose ir ilgus šimtmečius Joakimas Florietis buvo gerbiamas kaip palaimintasis, o Dantės „Dieviškojoje Komedijoje“ stovi „palaimintųjų išminčių“ gretoje šalia šv. Bonaventūros ir šv. Tomo Akviniečio, jis nebuvo oficialiai paskelbtas šventuoju, popiežiai vengė jį cituoti savo mokymuose.
Lūžis įvyko neseniai: minint 800-ąsias Joakimo Floriečio mirties metines, 2001 metais buvo oficialiai užvesta jo beatifikacijos byla, o birželio 27-ąją paskelbtoje žinioje Pasaulinei maldos už kūriniją dienai, minėsimai visai netrukus, rugsėjo 1-ąją, popiežius Pranciškus parašė:
„Mėgstu prisiminti šį didįjį tikintįjį, vizionierių Joakimą Florietį, abatą iš Kalabrijos, pasak Dantės, „apdovanotą pranašiška dvasia“. Tais laikais, kai vyko kruvinos kovos, konfliktai tarp popiežiaus ir imperatoriaus, kryžiaus žygiai, plito erezijos, o Bažnyčia pasaulėjo, jis gebėjo parodyti naujos žmonių sambūvio dvasios idealą, pasižymintį visuotine brolybe ir krikščioniškąja taika, gyvos Evangelijos vaisiumi. Šią socialinės draugystės ir visuotinės brolybės dvasią pasiūliau enciklikoje Fratelli tutti. Ir ši darna tarp žmonių turi apimti kūriniją [...].“ (RK / Vatican News)
