Kalinto graikų katalikų kunigo interviu: „Visada turėkite viltį“
Du redemptoristai kunigai – Ivanas Levickis ir Bohdanas Heleta – buvo areštuoti okupuotame Berdianske 2022 m. lapkričio 16 d. Ilgą laiką apie juos nebuvo jokių žinių. Jie buvo išlaisvinti 2024 birželio 28-ąją per karo belaisvių mainus.
Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčios jutubo kanale Zhyve.tv paskelbtame rugpjūčio 21-osios pokalbyje kunigas pirmiausia pasakoja apie karo pradžią ir okupaciją prieš areštą. Tarsi apokaliptiniame filme, tapusiame tikrove, miestas staiga nutilo, tik vėjas tuščiose gatvėse gainiojo lapus, o netrukus pasirodė pabėgėliai, traukiantys iš okupuotų teritorijų į laisvą Ukrainą. Berdiansko okupacinė valdžia devynis mėnesius jų nelietė, tačiau neabejotinai stebėjo – daug kartų aplink jų namus sukinėjosi automobiliai su „Z“ raide.
Galiausiai atėjo 2022 lapkričio 16-oji. Pasak t. Bohdano, jis tos dienos rytą vadovavo laidotuvių apeigoms, o grįžęs į bažnyčią ėmė rengtis Mišioms. Jam jau apsivilkus liturginius rūbus, į bažnyčią įžengė du ginkluoti vyrai ir paliepė eiti su juo. T. Bohdanas vėl persirengė ir buvo nugabentas į okupacinės valdžios įrengtą sulaikymo centrą Berdianske, kuriame buvo pasakyta, kad jis ir t. Ivanas esą veikė nelegaliai. T. Ivanas, tą rytą buvęs redemptoristų centre, taip pat buvo areštuotas, tačiau uždarytas kitoje patalpoje.
Dviem ar trims asmenims skirtuose kambarėliuose pusrūsyje buvo sugrūsta po septynis ar aštuonis žmones. Kai kurie buvo atvežti prieš keletą dienų, kiti prieš mėnesį ir daugiau. Niekas nežinojo, ar ir kada bus paleisti, liks sulaikymo centre ar bus išvežti kitur. Buvo vykdomas vadinamasis filtravimas – buvo tardoma, grasinama, kankinama, įskaitant elektros srove, verčiama pasirašinėti įvairius popierius.
Netrukus atėjo ir jo eilė – per pirmąjį susitikimą FSB darbuotojai be užuolankų pasiūlė bendradarbiauti. Per kitą propagandiniam reportažui jį kalbino rusų televizijos komanda, perspėjusi nesakyti žodžio „karas“. Dar kito susitikimo metu jam buvo pasiūlytas Rusijos pasas. Pasak t. Bohdano, jis ir t. Ivanas visų pasiūlymų pereiti į kitą pusę atsisakė.
„Nei t. Ivanas, nei aš nesusikompromitavome. Sakėme jiems tiesą į akis, kad tai karas, kad jie yra nusikaltėliai. Greičiausiai jie keršijo mums už šiuos žodžius. Galėjome būti deportuoti, bet jie mus apkaltino ginklų laikymu, kad kentėtume už savo poziciją“, – sakė t. Bohdanas.
Po keturių mėnesių sulaikymo centre kunigai buvo perkelti į Berdiansko 77-ąją koloniją, kurioje, atskirti, liko apie 5 mėnesius. Jis pats, pasakoja t. Bohdanas, buvo uždarytas į izoliacijos celę, kurioje per garsiakalbį buvo leidžiamos sovietinės dainos. Tuo laikotarpiu, pasak kunigo, jis suvokė, kaip žmogus gali išprotėti ar sumanyti nusižudyti. Bet suprato ir tai, kad malda padeda, kad per maldą Viešpats, Mergelė Marija ir angelai gelbsti, kad kitų žmonių malda stiprina.
„Norėčiau kreiptis į šeimas, motinas, žmonas, kurių sūnūs, tėvai ar kiti artimieji yra nelaisvėje: nepraraskite vilties, melskitės, kreipkitės į Dievą“, – ragino kunigas.
Po devynių mėnesių Berdiansko kolonijoje kunigai redemptoristai vėl buvo surakinti, ant jų galvų užmauti maišeliai ir jie buvo nuvežti į kažkokį rūsį, kuriame praleido tris dienas. Nauja jų įkalinimo vieta buvo Horlivkos kolonija netoli Donecko. Šioje kolonijoje, kartu su maždaug dviem tūkstančiais kitų karo belaisvių, jie praleido likusius dešimt nelaisvės mėnesių. Čia jis, anot t. Bohdano, penkiolika dienų praleido toje pačioje celėje su t. Ivanu, jie pagaliau galėjo išsamiai pasikalbėti.
Tačiau bendros sąlygos buvo gerokai blogesnės nei Berdianske. Jei pirmojoje kolonijoje kaliniai buvo sekinami psichologiškai, tai Horlivkos kolonijoje kasdienybė buvo fizinis smurtas. T. Ivanas du kartus buvo sumuštas iki sąmonės netekimo, jis pats – daug kartų apdaužytas. Jei taip buvo elgiamasi su civiliais, tai dar blogiau – su į nelaisvę paimtais kariais, ypač su priklausiusiais „Azovo“ brigadai. Pastarieji netgi buvo aprengti kitaip, kad būtų galima iš pirmo žvilgsnio juos atskirti. Tarp karo belaisvių – daugybė jaunų vaikinų, vos perkopusių 20 metų. Kai kurie į nelaisvę pateko pirmosiomis karo savaitėmis ir kalėjo jau trečius metus.
Kiekvienos dienos rytą ir vakarą, pasakoja t. Bohdanas, jis susitikdavo su t. Ivanu, sukalbėdavo „Tėve mūsų“ madą, maldą į Dievo Motiną. Susitikimai trukdavo apie 10 minučių, jų niekas nekontroliavo. Dažnai paprašyti sukalbėdavo maldą už kurį nors įkalinimo draugą, kad jis išliktų tvirtas ar būtų greitai išlaisvintas. Kalintojai, pasak t. Bohdano, gerai žinojo, kad jie graikų katalikų kunigai, bet dažnai atsiskleisdavo nuostata, kaip, beje, ir prieš karą, kad jie yra ortodoksijai kliudanti sekta, kurią reikia išnaikinti jėga.
Nors viltis būti išlaisvintiems vieną dieną – galbūt per Kalėdas ar Velykas – ruseno nuolatos, ši diena atėjo netikėtai. Kaliniams nebuvo leista suprasti, kad yra jie išmainomi, atrodė, kad jie tik pervežami į kitą vietą, kažkur į Rusijos gilumą. Net pačių mainų metu atrodė, kad visa tai netikra, tik kažkoks spektaklis. Vėliau užplūdo džiaugsmas ir dėkingumas Dievui. Vis dėlto, priduria kunigas, jis ir šiandien jaučia, kad dalis jo liko Horlivkoje, kartu su kaliniais. Pokalbio pabaigoje kunigas kalbėjo apie vilties svarbą išgyvenimui. Net tie, kurie netikėjo į Dievą, kažkuo vylėsi.
„Norėčiau paraginti visus neprarasti vilties. Jei kas nors liūdi, abejoja ar pateko į kokią nors tragišką gyvenimo situaciją, tegul niekada nepraranda vilties! Pasistenkite atsigręžti į Viešpatį. Pasistenkite atiduoti save ir savo situaciją jam, kad jis galėtų būti jūsų gyvenime, jūsų širdyje. Jis visada veikia ir visada laukia mūsų sprendimo pasakyti jam „Taip“. Melskitės, atsigręžkite į Dievą, keiskite save ir jus supantį pasaulį!“, – sakė kunigas. (RK / Vatican News)
