Kard. A. Tagle apie popiežiaus kelionę: galime pasimokyti iš mažų Bažnyčių
Taip apie po keleto dienų prasidedančią popiežiaus kelionę į Indoneziją, Papua Naująją Gvinėją, Rytų Timorą ir Singapūrą kalba Evangelizacijos dikasterijos proprefektas kardinolas Luisas Antonio Tagle. Pokalbį su kardinolu paskelbė jo vadovaujamo Evangelizacijos dikasterijos skyriaus, atsakingo už Bažnyčias misijų šalyse, žinių portalas Fides.
Kardinolas priminė, kad popiežiaus kelionė į Aziją ir Okeaniją buvo planuota 2020 m., tačiau dėl pandemijos teko ją atšaukti ir iš tiesų niekas nemanė, kad po kelerių metų bus prie šio projekto sugrįžtama. Pasak kardinolo, tai, kad popiežius, sulaukęs garbaus amžiaus ryžosi tokiai sudėtingai kelionei, rodo jo tėvišką artumą tam, ką jis vadina egzistenciniais pakraščiais. Tai nėra šou, kuriuo siekiama parodyti, ką žmogus dar sugeba. Bet tai yra nuolankumo prieš Viešpatį, kuris mus siunčia, aktas. Nuolankumo ir paklusnumo misijai aktas.“
Azija – tai labai didelis ir labai įvairus žemynas. Krikščionybė Azijoje taip pat yra labai įvairi, įsikūnijusi labai įvairiais ir kartais netgi stebinančiais būdais. Pasak kardinolo, kas asmeniškai lydės popiežių šioje kelionėje, jo bendradarbiai ir žurnalistai, taip pat tie, kas seks iš tolo, domėsis, turės gerą progą pamatyti daug nepaprasto Šventosios Dvasios kūrybiškumo pavyzdžių.
Beveik visur Azijoje krikščionys yra mažuma. Tačiau ir Europoje, kur Bažnyčia turėjo rimtą kultūrinį, socialinį ir netgi pilietinį statusą, grįžtama prie Bažnyčios kaip mažosios kaimenės patirties. Dėl to gali būti naudinga pažvelgti į Bažnyčias daugelyje Rytų šalių, kad pamatytume, kaip elgtis ir kaip gyventi būnant mažuma. Tose šalyse kartojasi pirmųjų apaštalų, Jėzaus mokinių patirtis. Šiandien, praėjus dviem tūkstančiams metų nuo tų laikų, apie kuriuos rašoma Apaštalų darbų knygoje, matome tikinčiųjų bendruomenes, kurios gyvena kaip apaštalų laikais. Mažosios Bažnyčios Rytuose gali mus pamokyti, sakė kardinolas.
Toliau interviu kardinolas trumpai apžvelgė tikinčiųjų bendruomenių padėtį visose keturiose šalyse, į kurias popiežius keliaus rugsėjo pradžioje.
Šalis, nuo kurios popiežius pradės kelionę, Indonezija – tai ištisas archipelagas su didžiule kultūrine, kalbine, ekonomine ir socialine įvairove. Be to, tai šalis, kurioje gyvena daugiausia pasaulyje musulmonų. Indonezijos katalikams yra užtikrinta religijos laisvė. Ir tai, pasak kardinolo, yra didžioji Šventosios Dvasios dovana Indonezijos katalikų bendruomenei. Popiežiaus vizitas bus ir džiugi šventė katalikams, ir kartu proga suteikti naują postūmį įvairių religijų tikinčiųjų brolystei.
Bažnyčia Papua Naujojoje Gvinėjoje yra dar palyginti jauna, tačiau ji jau davė visuotinei Bažnyčiai kankinį šv. Petrą To Rotą. (Šis katechetas paaukojo gyvybę dėl tikėjimo japonų okupacijos pabaigoje 1945 m.) Papua Naujoji Gvinėja taip pat yra daugiakultūrė šalis, kurioje gyvena įvairios etninės grupės, kartais nesutariančios tarpusavyje. Tačiau tai šalis, kurioje įvairovė gali būti labai svarbus teigiamas veiksnys. Jei atsisakysime išankstinių nuostatų, vietinių genčių kultūrose galime rasti vertybių, kurios yra labai artimos krikščioniškiesiems idealams. Papua Naujoji Gvinėja taip pat garsėja civilizacijos nepaliesta gamta – tuo, ko vadinamosiose išsivysčiusiose šalyse nebeturime.
Pasak kardinolo, reikšminga, kad per šią kelionę aplankęs Indoneziją, popiežius aplankys ir Rytų Timorą. Rytų Timorą daug metų valdė Indonezija ir timoriečiai daug metų kovojo už laisvę. Taika tarp dviejų šalių iš pradžių buvo labai trapi, tačiau šiandien jau yra pagrindo manyti, kad ji ilgalaikė. Bažnyčia buvo labai svarbi atrama timoriečiams, kai jie kovojo už laisvę. Jie ir šiandien sako, kad tikėjimas į Kristų juos palaikė nepriklausomybės kovų metais.
Ketvirtoji popiežiaus kelionės stotis – Singapūras. Tai viena turtingiausių pasaulio šalių ir nuostabu matyti žmones, kurie per palyginti nedaug metų ir turėdami ribotus išteklius pasiekė tokį pažangos lygį. Singapūro vyriausybė visoms tikinčiųjų bendruomenėms garantuoja laisvę.
Pokalbyje su kardinolu Evangelizacijos dikasterijos proprefektu užsiminta ir apie tai, kad šiais laikais misionierių darbas kartais suprantamas kaip kultūrinio ir politinio kolonializmo išraiška. Pasak kardinolo L. Tagle, iš tiesų šiandien regime stiprią tendenciją istoriją skaityti pagal šiandienos kultūrines schemas, o kartu ir prieš šimtmečius gyvenusių misionierių veiklą aiškinti ne pagal jų, bet pagal dabar turimas vizijas. Iš tiesų istoriją reikia skaityti ramiai ir sąžiningai. Misionieriai yra dovana Bažnyčiai. Jie paklūsta pačiam Kristui, kuris siunčia savo mokinius eiti iki pat žemės pakraščių ir skelbti Evangeliją, pažadėdamas, kad jis visada bus su jais. Kartais kai kurių valstybių vadovai kolonizacijos laikais į savo užkariautas teritorijas siųsdavo misionierius. Tačiau tie misionieriai vykdavo evangelizuoti, o ne tam, kad kolonizatoriai jais manipuliuotų ir naudotųsi. Turime daug pavyzdžių, kai misionieriai, kunigai ir vienuoliai netarnavo savo šalių valdžios strategijoms ir už tai nukentėjo. (jm / Fides / Vatican News)
