Latvijos kuršiai katalikai – salelė liuteronų žemėje

Tarp jų – kunigas Juris Krisuns, Šv. Pauliaus atsiskyrėlio ordino kunigas, Ventspilyje gyvenantis jau 18 metų. Jis ne tik rūpinasi Šv. Kryžiaus bažnyčios sielomis, tačiau keliauja išilgai regiono, kad pasiektų labiausiai izoliuotas parapijas: nuo Kolkos kyšulio iki Ugalės ir Piltenės. Per savaitę jis nuvažiuoja kelis šimtus kilometrų, kad šiose vietose švęstų Mišias, dalyvaujant saujelei tikinčiųjų.

Kodėl šiame regione tiek mažai katalikų? Tėvas Juris pasakoja, kad Latvija nuo XIII amžiaus atsivertė į katalikybę, prie to prisidėjo Livonijos ordino riteriai, kurie pastatė Ventspilio pilį. Vėliau 1561 m. Kuršo didysis kunigaikštis perėjo į liuteronybę ir gyventojai buvo priversti juo sekti: katalikybė tapo nusikaltimu. XIX amžiuje į Ventspilį atvykęs gausus lenkų darbininkų būrys sugrąžino į miestą katalikybę.

Kunigas Juris kiekvieną dieną Mišias aukoja latviškai ir lenkiškai, o sekmadienio ryto mišias tiesiogiai transliuoja „Facebook“ ir „YouTube“, kad jas galėtų sekti net žmonės, kurie negali ateiti į bažnyčią dėl to, kad yra per toli arba serga. Apie panašią patirtį tikintiesiems globoti pasakoja Kuldygos, mažo kaimelio su nuostabiu istoriniu centru, kunigas. Švč. Trejybės bažnyčią, kuri kartu su visu istoriniu Kuldygos centru įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, bet kurią reikia restauruoti, globoja kun. Vjačeslavas Bogdanovas.

Vienoje jo prižiūrimų parapijų – Alsungoje – gyvena 2500 žmonių bendruomenė, kuri nuo XVII amžiaus išliko tarsi nepaliesta laiko, savotiška katalikiška sala tarp liuteronų, išsaugojusi senovinius papročius, dainas, spalvingus tradicinius kostiumus, kuriuose dominuoja raudona spalva; visa tai padėjo 2009 m. patekti į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Čia gyvenančių žmonių istorija  siejama su didiko Johanno Ulricho von Schwerino, XVII a. valdžiusio Alsungos kaimą, ir Lenkijos dvaro ponios Barbaros Konarskos meile. Johanas, liuteronas, kad galėtų vesti Barbarą, atsivertė į katalikybę 1623 m. Dėl šio pasirinkimo jo išsižadėjo tėvas, tad jie buvo priversti gyventi tremtyje Lietuvoje ir Lenkijoje; į Alsungą galėjo grįžti tik 1632 m., mirus tėvui. Apsigyveno pilyje, išvijo protestantų pastorių, pasikvietė katalikų kunigą ir kaimas tapo katalikišku. Todėl vėlesniais šimtmečiais čionykščiai žmonės, vadinami suitais, liko gana nuošalūs nuo liuteronų, išlaikė savo tikėjimą ir tradicijas nepakitusius dėl savo izoliacijos.

(DŽ/Avvenire)