Paieška

Kryžiaus simbolis (Karakoškas, Irakas) Kryžiaus simbolis (Karakoškas, Irakas) 

Popiežius pasveikino „Nazarato komitetą“ – maldos už rytų krikščionis grupę

Prieš dešimt metų, 2014 rugpjūčio 6–7 dienomis, įvyko viena iš didžiausių krikščionių dramų Artimuosiuose Rytuose – ISIS islamistinės teroristinės grupuotės išprovokuotas krikščionių egzodas iš Mosulo ir Ninevės lygumų Irake. ISIS buvo įveikta, tačiau traumos liko, santarvė su musulmonais – suardyta. Baiminamasi, kad tūkstantmetės regiono krikščionių bendruomenės gyvybingumas galėjo būti kone mirtinai pažeistas.

Kai 2014 metų rugpjūtį pasirodė pirmosios žinios apie dešimčių tūkstančių krikščionių, priklausančių įvairioms bažnytinėms bendruomenėms, ortodoksų ir katalikų, taip pat kitų religinių mažumų narių pabėgimą iš savo miestų ir kaimų, apie liūdną lemtį tų, kurie atsidūrė džihadistų rankose, Italijos mieste Riminyje spontaniškai susibūrė maldos grupė „Nazarato komitetas“, kurios nariai anksčiau už daugelį kitų pajautė ir suprato, kad vyksta tai, kas ženkliai palies ne vien krikščionis, bet ir kitas bendruomenes. Sukrėtė tai, kad visko – namų, darbo, įprasto gyvenimo – per parą netekę pabėgėliai savo pirmuosiuose liudijimuose, dažnai įrašytuose pakelėse, nesakė – „atsiųskite mums ginklų“ ar „darykite politinį spaudimą savo lyderiams“, bet „melskitės už mus“. Kone kiekviena žinutė, kiekvienas pranešimas ir pasakojimas baigdavosi iš pačių gelmių kylančiu prašymu – „melskitės už mus“. Ir nors vėliau, žinoma, buvo renkama ir siunčiama humanitarinė pagalba, pirmoji „Nazarato komiteto“ užduotis buvo ir yra atsakas į prašymą melstis.       

2014 metų rugpjūčio 20-ąją iniciatyvinė grupelė susibūrė vienoje Riminio miesto aikštėje, dedikuotoje kankiniams, kurioje sukalbėjo Rožinio maldą ir pasidalijo „Kreipimusi į žmogų“, skirtu visiems, nepriklausomai nuo įsitikinimų. Ji pasivadino „Nazarato“ vardu, kuris primena arabišką žodį „nazarėnai“ – kalbama apie Jėzaus iš Nazareto sekėjus, arba mokinius. Šio žodžio pirmąją raidę ISIS nariai užrašydavo ant Irako arba Sirijos krikščionių namų arba ant kitos jų nuosavybės. Toks užrašas reiškė, kad namų gyventojams yra paliekamos tokios alternatyvos: atsiversti į islamą arba mokėti tariamą „apsaugos mokestį“, o iš tiesų plėšikišką duoklę tuo metu, kai buvo netekta visų įplaukų; atsisakiusiųjų abiejų alternatyvų pagal džihadistų teisingumą laukė tik viena – mirties bausmė, arba, kaip minėta, dauguma pasirinko dar vieną alternatyvą – viską palikti ir bėgti.

Nuo 2014 metų rugpjūčio Riminio maldos grupė kiekvieno mėnesio 20-ąją dieną susirenka maldai už rytų krikščionis ir kitus kenčiančius, o šiemet mini tokios maldos dešimtmetį. Panašios nedidelės maldos grupės susibūrė dar keliolikoje Italijos miestų bei religinių bendruomenių, taip pat kitose šalyse. 

„Dėkoju už jūsų meilės, artumo ir ypač dalijimosi su žmonių, žeidžiamų neteisingumo, priespaudos, neapykantos ir godumo, skausmu liudijimą“, – dešimtmečio proga „Nazarato komiteto“ maldos iniciatyvos dalyviams Riminyje ir kitose vietose rašo popiežius Pranciškus. 

„Tikiuosi, kad tie, kurie dalyvauja šioje maldoje, karštomis širdimis ir kupini Dvasios, ir toliau bus pagarbos visiems, priėmimo ir brolybės kultūros, kurioje kiekvienas gali paragauti bendrystės duonos ir solidarumo džiaugsmo, skatintojai“, – pridūrė jis, ragindamas ir toliau šauktis Mergelės Marijos užtarimo, melsti drąsos svajoti apie ramią ir darnią ateitį. 

Į rugpjūčio 20-ąją dieną vėl susirinksiančius „Nazarato komiteto“ maldos už rytų krikščionis iniciatyvos dalyvius laišku kreipėsi Alepo lotynų apeigų Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas t. Bahjatas Karachas OFM. Šią parapiją Sirijoje ypatingai remia Rimini maldos grupė.

Tiesa, pažymi pranciškonas, kad dėl ilgamečio karo sugriautos ekonomikos, socialinių paslaugų sistemų griūties, dėl religinio ekstremizmo, abejingumo ir smurto paliktų žaizdų, stipriųjų savivalės ir savanaudiškumo krikščionių ir daugybės kitų žmonių gyvenimas Sirijoje labai sunkus. Tačiau dar sunkesnė kova yra susijusi su dvasine sfera ir vilties dimensija. Ją išreiškia klausimas – „Kas mūsų laukia?“ Tarsi karo būtų buvę negana, naują smūgį sudavė 2023 vasarį įvykęs itin stiprus žemės drebėjimas.  

Tad beveik visos pastangos, pažymi Alepo parapijos klebonas, yra skirtos vilties ugnelės palaikymui, kad krikščionys, ypač jaunuoliai, liktų šalyje, nenustotų svajoti apie jau tryliką metų trunkančios audros pabaigą ir apie tai, kaip gali padėti kraštui prisikelti. Bažnyčia, kaip gera Motina, sunkumų metu suteikė daug konkrečios ir būtinos pagalbos, tačiau dar reikalingesnė dvasinė stiprybė, viltis ir drąsa, gaunamos iš dangaus per savo ir kitų maldą. (RK / Vatican News)  

2024 rugpjūčio 16, 14:50