Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (rugpjūčio 4 d.)
Centrinės Europos jėzuitų provincijolo konsultorius t. Aldonas Gudaitis pripažįsta, kad priimti sprendimą išsikelti iš Šiaulių buvo nelengva, tačiau būtina, atsižvelgiant į mažėjantį jėzuitų skaičių: „Vyko ilgas dvasinės įžvalgos procesas, buvo ilgai tariamasi ir kalbamasi su jėzuitais. Po išsamių svarstymų mūsų provincijolas t. Bernhardas Bürgleris galiausiai priėmė sprendimą išsiųsti jėzuitus iš Šiaulių, siekdamas sustiprinti jėzuitų bendruomenes ir jų veiklas kitose vietose.“
Visas jėzuitams priklausantis turtas ir toliau tarnaus bendruomenei ir tikintiesiems. Šiaulių jėzuitų mokykla lieka tarptautinio jėzuitų mokyklų tinklo narė, taigi moksleivių ugdymas ir toliau bus grindžiamas ignaciškojo dvasingumo principais. Jėzuitai lieka mokyklos steigėjai. Rekolekcijų namai atitenka mokyklos reikmėms.
Jėzuitai yra dėkingi visiems bažnyčios ir mokyklos bendruomenės nariams, įvairiais būdais dalyvavusiems jų misijoje Šiauliuose, – savanoriams, rėmėjams, aktyviems pasauliečiams, dovanojusiems savo laiką ir patirtį. Apie tai praneša jėzuitų Centrinėje Europoje provincijos tinklapis jezuitai.lt
„Šortai ir apnuoginti pečiai bažnyčioje. Nepagarba Dievui ar visuomenės suformuoti stereotipai?“ – tai Tomo Kemzūros parengto straipsnio pavadinimas, kurį skelbia dienraštis Bernardinai.lt. Aptarti šią temą paskatino įvairiose Lietuvos bažnyčiose pradėti naudoti plakatai, informuojantys apie aprangos kodą.
Pasak Vilniaus šv. Rapolo bažnyčios klebono Miroslavo Grabovskio, kiekvienam žmogui dera žinoti, kaip apsirengus reikia eiti į bažnyčią. „Manau, kad rūbas gali ne tik sutrukdyti maldai. Jis ugdo kiekvieno žmogaus dvasinę brandą ir inteligentiškumą. Bažnyčia – tai vieta, kurioje verta prieš savo Kūrėją atsistoti su pagarba. Nes jeigu ateiname pusnuogiai ar suplyšusiais drabužiais (žinoma, nebent neturime apsirengti kitų), jeigu ateiname parodyti savo madą, tai sakyčiau, kad elgiamės nepagarbiai. Bažnyčia nėra ta vieta, kur galima girtis savo drabužiais ar mada“, – teigė kunigas.
Dienraščio kalbintas protokolo ir etiketo žinovas Arminas Lydeka pabrėžia, kad tikintieji eidami į bažnyčią gali rengtis bet kaip, nes svarbiausia čia – malda, bendravimas su Dievu, o ne stiliaus demonstravimas ar savo aprangos pristatymas. Tačiau toks atsakymas, eksperto teigimu, nors ir atspindėtų esmę, neapima daugialypiškumo kalbant bendrai apie aprangą, kuri būtų tinkama einant į bažnyčią. Pašnekovas priminė, kad daug kur nepamirštos lieka ir senosios tradicijos, kurios įpareigoja einančius į maldos namus apsirengti puošniau, tinkamai tai vietai pagal aprangos kodą”.
„Ar miestai draugiški senjorams?“ – atsakymo į šį klausimą praėjusią savaitę ieškojo jaunieji Carito savanoriai, pakvietę senjorus sudalyvauti eksperimente: pamatuoti, kiek miestai draugiški senjorams ir ko trūksta, kad galėtume sakyti, jog tikrai gerbiame kiekvieną. Apie eksperimentą Ievos Urbonaitės parengtame straipsnyje informuoja Lietuvos Caritas.
„Užduotis vyresnio amžiaus žmonėms – savu tempu pereiti per gatvę degant žaliam šviesoforo signalui. Jaunimui – laikmačiu fiksuoti, ar užtenka laiko sėkmingai pasiekti kitą gatvės pusę ir jeigu ne – kiek trūksta. Eksperimento esmė – „pasimatuoti“ vyresnio žmogaus batus. Kadangi Carito principas kalbėti ne „apie“, o su – po eksperimento vienoje judriausių Vilniaus gatvių, pačių vyresnio amžiaus žmonių buvo klausiama, kas jiems patinka, o kas glumina šiandienos miestuose, kad vyresnis žmogus jaustųsi oriai.
„Senatvė, kaip vaikystė, ar paauglystė, – tik vienas iš žmogaus amžiaus tarpsnių. Tačiau ar nėra taip, kad priimdami visiems svarbius sprendimus pirmenybę teikiame „greitiems ir įsiutusiems“ vien dėl „produktyvaus amžiaus žmonių“ teikiamos ekonominės naudos. Kiek vietos paliekame vyresniems? Kiek skubiname šiuos žmones? Kaip patys senjorai jaučiasi savame mieste, kas jiems kelia didžiausių iššūkių, o kur patiria džiaugsmo?“ – svarstoma publikacijoje, kurią skelbia Lietuvos Caritas.
Parengė Giedrius Tamaševičius
