Seserys albertinės, tarnaujančios vargstantiesiems Ukrainoje
Karo pradžia buvo labai sunki, emocinė įtampa buvo didžiulė. Minios žmonių bėgo per Lvivą link vakarų sienos. Į Lvivo stotį atvažiavo pilni traukiniai pabėgėlių, kurie vykdavo iš stoties į miestą, tikėdamiesi rasti pastogę. Seserys kasdien išeidavo į gatves padėti pasimetusiems, klaidžiojantiems žmonėms. „Ir pastarosiomis dienomis katedroje glaudėsi būrys verkiančių merginų iš Odesos, nežinančių, kur prisiglausti. Tvyro didžiulė neviltis, baimė, nerimas ir netikrumas. Mes palaikome žmones dvasiškai. Daugelis žmonių mums skambina prašydami maldos, nes jų sūnus ar vyras išėjo į karą“, – Vatikano radijui trečią karo dieną pasakojo sesuo Jeronima.
Netrukus vienuolės suprato, kad dėl norinčių išvykti žmonių minių prie Lenkijos sienos gresia humanitarinė katastrofa. Kilometrinės automobilių eilės, moterys – mamos, močiutės, tetos su mažais vaikais ant rankų ieškojo maisto, pastogės, paguodos. 2022 metų vasarį Lvivo albertinių bendruomenę sudarė trys vienuolės: Jeronima, Dorotėja ir Radoslava. Šeštąją karo dieną vienuolės atvyko padėti žmonėms, buvusiems Ukrainos ir Lenkijos pasienyje Rava Ruskoje. Buvusiame pranciškonų vienuolyne netoli sienos buvo įkurta pagalbos žmonėms struktūra - įrengti mobilūs tualetai, pastatyti stalai. Vienuolės, apsirengusios „Caritas-Spes“ savanorių rūbais, pradėjo dalyti maistą.
Šiandien Ukrainoje yra tik keturios seserys albertinės: dvi lenkės, dvi ukrainietės. Iki 1945 metų vienuolės Ukrainoje prižiūrėjo kelias prieglaudas ir namus, rūpinosi vargstančiaisiais. Kai po Antrojo pasaulinio karo į valdžią atėjo sovietai, joms nebuvo leista likti Ukrainoje. Prieš keletą metų albertinės grįžo į Lvivą, 2023 m. rugsėjį atidarė benamių ir vargstančių moterų prieglaudą. Ta proga atvykęs kardinolas Konradas Krajewskis, popiežiaus išmaldininkas, popiežiaus vardu pašventino namus. Pirmą kartą kardinolas čia buvo 2020 m., kai buvo padėtas kertinis akmuo. Tada niekas nesitikėjo, kad prasidės karas ir Rusijos raketos pasieks Lvivą.
Seserys siekia, kad tai būtų prieglobstis visais atžvilgiais, svetinga vieta visiems nepriklausomai nuo religijos: „Norime suteikti šioms moterims šilumą ir saugumą, kad jos atgautų savo orumą“. Dabar šiuose namuose pamaitinama apie šimtas žmonių – vargstančiųjų, jaunų mamų, moterų, pabėgusių iš Rusijos kariuomenės subombarduotų miestų.“
Vienuolės puikiai pažįsta Lvivo gatves, žino, kur glaudžiasi vargšai. Kai užklupo pandemija, niekas nenorėjo prie jų prisiartinti. Turistų mieste nebuvo, paramos valgyklos nedirbo, jiems trūko maisto, tad vienuolės, dėvinčios kaukes ir nešinos maistu, vaikščiojo po miestą ieškodamos tų, kuriems reikia pagalbos. Šiandien į Lvivo vienuolių prižiūrimą prieglaudą nuolat atvyksta naujų moterų – vienoms kažkas rekomenduoja šią vietą, kitas palydi.
Vienuolių veikla įsibėgėja ir Chlebova („duonos”) gatvė Lvive jau garsėja ne tik dėl ilgus metus joje gyvavusios kepyklos, bet ir Ekumeniniais gailestingumo namais.
(DŽ/Vatican News)
