„Su siela ir kūnu paimta į dangų“

Švenčiausioji Mergelė, skirtingai negu visi žmonės, gimė laisva nuo gimtosios nuodėmės, kad per ją galėtų įsikūnyti Dievo Sūnus. Panašiai ir po mirties jai buvo suteikta ypatinga privilegija – ji buvo paimta į savo Sūnaus šlovę neturėdama laukti visų mirusiųjų priskėlimo. Tikėjimas, kad Kristus nepaliko savo motinos kūno žemėje, bet padarė jį panašų į savo prisikėlusį kūną ir pasiėmė į dangų, Bažnyčioje buvo išpažįstamas nuo pirmųjų amžių, tačiau oficialia Bažnyčios tikėjimo dogma jis tapo tik 1950 m.

Kalbant apie Ėmimo į dangų slėpinį savaime kyla klausimas, ar Marija mirė žmogaus mirtimi? Kriščioniškuosiuose  Rytuose Marijos žemiškojo gyvenimo pabaiga vadinama ne mirtimi, bet užmigimu. Vakaruose Marijos mirties klausimą stengtasi formuluoti aptakiau ir naudotas Ėmimo į dangų terminas. Tačiau, kad ir kokios formulės būtų naudojamos, mirtis neaplenkė Dievo Motinos. Nes ir jos Sūnus Kristus turėjo mirti, kad prisikeltų ir savo priskėlimu padovanotų amžinąjį gyvenimą.

Nėra vieningos nuomonės, kur Mergelė Marija užbaigė savo žemiškąjį gyvenimą. Vieni mano, kad tai įvyko Efezo mieste, kur po Jėzaus įžengimo į dangų apsigyveno apaštalas šv. Jonas, kuriam mirdamas Jėzus patikėjo savo motiną. Kiti tvirtina, kad tai įvyko Jeruzalėje, namuose netoli Paskutinės vakarienės menės, kur apsigyvenusi Švč. M. Marija iš arti lydėjo pirmosios krikščionių bendruomenės veiklą. Šią antrąjį hipotezę patvirtina ir tai, jog Getsemanės sode, netoli nuo tų laikų Jeruzalės miesto sienų, yra Švč. M. Marijos kapo bažnyčia – tai yra vieta, kurioje prieš prikėlimą ir paėmimą į dangų buvęs palaidotas Marijos kūnas.

Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų, arba Užmigimo, šventė siekia V amžių. Pirmieji ją pradėjo švęsti Rytų krikščionys. Vakaruose ji papilto VIII amžiuje, nors yra ir ankstesnių liudijimų. Iš VI amžiuje gyvenusio teologo šv. Grigaliaus Turiečio raštų žinome, kad jau jo laikas ši šventė buvo minima Galijoje, tačiau ne rugpjūčio 15 d., bet sausio 18 d. Taip pat ir didieji vėlesnių laikų teologai – Albertas Didysis, Tomas Akvinietis, Bonaventūras – savo raštuose nagrinėja ypatingą Dievo Motinos vietą išganymo istorijoje ir su tuo susijusius Nekaltojo prasidėjimo ir Ėmimo į dangų slėpinius.

Galiausiai Švč. M. Marijos Ėmimas į dangų Katalikų Bažnyčios dogma – tai yra oficialiai patvirtinta tikėjimo tiesa – tapo 1950 m. Po konsultacijų su viso pasaulio vyskupais tų metų lapkričio 1 d. popiežius Pijus XII paskelbė apaštališkąją konstituciją Munificentissimus Deus („Maloningiausiasis Dievas“), kurioje tvirtinama: „Nekaltoji Dievo Motina, amžinoji Mergelė Marija, užbaigusi savo žemiškąjį gyvenimą su siela ir kūnu buvo paimta į dangiškąją garbę“.

Tą patį tikėjimą patvirtino ir Antrasis Vatikano susirinkimas. Dogminėje konstitucijoje Lumen gentium skaitome: „Nepalytėta jokios prigimtinės kaltės dėmės, baigusi žemiškojo gyvenimo kelią, Nekaltoji Mergelė buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę ir Viešpaties išaukštinta kaip visatos Karalienė, kad taptų panašesnė į savo Sūnų, viešpačių Viešpatį  ir nuodėmės bei mirties nugalėtoją“.

Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų iškilmė nuo seno yra įaugusi į liaudies pamaldumo tradicijas. Lietuvoje ir kitose regiono šalyse ji vadinama Žoline, nes sutampa su derliaus nuėmimu. Tad Dievo Motinos šventė švenčiama kaip padėkos už derlių, už visus žemės vaisius šventė.

Lietuvoje Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų iškilmė ypatingai švenčiama Kaišiadorių vyskupijos Pivašiūnų ir Panevėžio vyskupijos Krekenavos šventovėse. Žolinės atlaidai prasideda rugpjūčio 14 d. ir trunka visą oktavą, Krekenavoje – iki rugpjūčio 21 d., o Pivašiūnuose – iki rugpjūčio 22 d. (jm / Vatican News)