Šv. Bernardo Klerviečio pamokos
Apie jo vaikystę žinių trūksta, aišku tik tai, kad gimė 1090 m. Fonten le Dižone (Fontaine-lès-Dijon), Prancūzijoje, gausioje ir ganėtinai pasiturinčioje šeimoje. Jaunystėje uoliai studijavo vadinamuosius laisvuosius menus Šv. Vorlio (Saint-Vorles) bažnyčios kanauninkų mokykloje Šatijone prie Senos (Châtillon-sur-Seine) ir palengva subrandino apsisprendimą pradėti vienuoliškąjį gyvenimą. Būdamas dvidešimties, įstojo į Sito (Cîteaux) neseniai įsteigtą vienuolyną, palyginti su senais bei garbingais vienuolynais gyviau ir griežčiau praktikavusį Evangelijos patarimus. Po kelerių metų, 1115-aisiais, šventasis Steponas Hardingas, trečiasis Sito abatas, pasiuntė Bernardą įsteigti Klervo (Clairveaux) vienuolyną. Ten jaunasis abatas, būdamas tik 25 metų, galėjo patobulinti savo vienuoliškojo gyvenimo sampratą ir stengtis pritaikyti ją praktikoje. Turėdamas prieš akis drausmę kituose vienuolynuose, Bernardas ryžtingai priminė blaivaus ir saikingo gyvenimo būtinybę – už stalo, rengiantis ir statant vienuolyno pastatus – sykiu rekomenduodamas remti vargšus bei jais rūpintis, 2009 spalio 21 katechezėje pasakojo Benediktas XVI. Iki 1130 metų Bernardas susirašinėjo su daugybe žmonių, kilusių iš įvairių luomų, ir paliko didelį rašytinį palikimą – daugybę pamokslų, sentencijų ir traktatų.
Nuo 1130 m. jis ėmėsi gausių ir sunkių Šventojo Sosto ir Bažnyčios problemų, dažnai keliavo, susitikinėjo su valdovais, polemizavo su kitais mąstytojais, ypač Abelaru, kovojo su katarų klaidatikyste, niekinusia materiją bei žmogaus kūną ir dėl to patį Kūrėją, toliau rašė – iš šio laikotarpio yra jo garsieji pamokslai apie Giesmių giesmę.
Paskutiniais gyvenimo metais – mirė 1153 m. – Bernardas apribojo savo keliones, nors jų visiškai nenutraukė. Jis pasinaudojo proga galutinai peržiūrėti visus savo laiškus, pamokslus ir veikalus. Minėtina tikrai ypatinga knyga, jo parengta 1145 m., kai popiežiumi buvo išrinktas vienas jo mokinių Bernardas Pignatelli, pasivadinęs Eugenijumi III. Šia proga Bernardas, kaip dvasios tėvas, šiam savo dvasios vaikui dedikavo traktatą De consideratione, kuriame mokoma, kaip tapti geru popiežiumi. Šioje knygoje, kurią pridera perskaityti visų laikų popiežiams, Bernardas ne tik atskleidžia, kaip tapti geru popiežiumi, bet ir dėsto gilų požiūrį į Bažnyčios ir Kristaus slėpinį, užbaigdamas vienatinio trejybiško Dievo kontempliacija: „Šio Dievo, kurio dar nepakankamai ieškota, paieškas reikėtų tęsti, – rašo šventasis abatas, – tačiau jo geriau ieškoti ir jis lengviau randamas malda, o ne diskusija. Tad čia užbaigiame knygą, bet ne ieškojimą“ (XIV, 32: PL 182, 808), buvimą pakeliui pas Dievą.
Katechezėje Benediktas XVI priminė dar du šv. Bernardo Klerviečio mokymo akcentus. Jis nenuilstamai pabrėžė asmeninio ir gilaus Jėzaus bei jo meilės patyrimo būtinybę tuo metu, kai teologiniame mąstyme vyravo sudėtingas dialektinis metodas, o tarp dviejų pagrindinių srovių, nominalistų ir realistų, vyko sekinantys ginčai. Tačiau tikėjimas pirmiausia yra asmeninis, artimas susitikimas su Jėzumi, jo artumo, draugystės, meilės patyrimas, ir tiktai per tai išmokstama jį vis labiau pažinti, vis karščiau mylėti ir juo sekti. Dėl savo „gardaus kaip medaus“ šlovinimo, skirto Jėzui, šv. Bernardas vadinamas Doctor Mellifluus.
Kitas akcentas – Marijos vaidmuo. Bernardas neabejoja: per Mariam ad Iesum, per Mariją esame vedami pas Jėzų. Remdamasis tradicinės mariologijos pagrindais, jis aiškiai patvirtina Marijos pavaldumą Jėzui, bet taip pat pabrėžia ypatingą Mergelės vietą išganomojoje tvarkoje dėl jos ypatingo motiniško dalyvavimo (compassio) Sūnaus aukoje.
Šv. Bernardo Klerviečio įžvalgos, pažymėjo popiežius Benediktas XVI, dar ir šiandien naudingai provokuoja ne tik teologus, bet ir visus tikinčiuosius. Kartais siekiama pamatinius su Dievu, žmogumi ir pasauliu susijusius klausimus išspręsti vien proto išgalėmis. Tuo tarpu šventasis Bernardas, remdamasis tvirtu Biblijos ir Bažnyčios tėvų pagrindu, mums primena, jog dieviškųjų slėpinių apmąstymams, neturint maldos ir kontempliacijos maitinamo tvirto tikėjimo į Dievą, gresia pavojus virsti tuščiomis intelektinėmis pratybomis ir netekti įtikinamumo. Teologija kreipia į „šventųjų mokslų“ turimą gyvojo Dievo slėpinių suvokimą, į jų išmintį, Dievo Dvasios dovaną, ir visa tai tampa teologinio mąstymo atrama. (RK / Vatican News)
