Šv. Maksimilijono Kolbės OFM conv. minėjimas

Raimundas – toks buvo šventojo vardas iki vienuolinių įžadų – Kolbė gimė 1894 metais nedideliame Zdunska Vola mieste centrinėje Lenkijoje, paprastoje, bet pamaldžioje šeimoje. Iki šiol čia galima pamatyti Kolbės šeimos namus – erdvų, bet kuklų medinį namą ant sumūrytų pamatų, kuriame, be Raimundo, gyveno dar du broliai, Pranciškus ir Juozapas, bei tėvai – Mariana ir Julius. Vėliau šeima persikėlė į Pabianicės miestą už keliasdešimties kilometrų, visai netoli Lodzės. Tiesa, šeima susilaukė dar dviejų vaikų, bet jie anksti mirė.

Šeima maisto nestokojo, bet į mokyklą galėjo išleisti tik vieną iš vaikų. Tad Raimundas mokėsi privačiai pas miestelio kunigą ir, kiek vėliau, vaistininką. O keturiolikos metų, kartu su vyresniuoju broliu Pranciškumi, išvyko į tuo metu Austrijos imperijos sudėtyje buvusį dabartinės vakarų Ukrainos centrą – Lvivą. Kodėl ten? Po Abiejų Tautų Respublikos padalinimo dideles Lenkijos teritorijas valdė Rusijos imperija. Caro valdžia nebuvo palanki katalikų vienuolijoms ir jos valdomoje teritorijoje pranciškonų konventai ir formacijos namai buvo uždaryti. Tačiau veikė Austrijai priklausiusio Lvivo ne vieną amžių skaičiavęs pranciškonų konventualų vienuolynas bei gimnazija, kurioje studijavo nemažai vaikinų, svarstančių apie vienuolinį kelią. Raimundą ir vyresnį brolį Pranciškų Kolbes į Lvivą pakvietė vienas konventualas, atvykęs į Pabianicės miestą pamokslauti. Kelionė nebuvo paprasta – norint išvengti institucijų dėmesio ir tikėtinų komplikacijų prašant leidimo kirsti sieną, ją broliai kirto pasislėpę šieno vežime, o vėliau įsėdo į traukinį.

Lvive Raimundas Kolbė gyveno iki 1912, kai vyresniųjų buvo išsiųstas studijoms į Krokuvą ir Romą. Yra žinoma, kad 1910 metais jaunuolis rimtai svarstė prisidėti prie maištininkų būrių, norėjusių sukilti prieš valdžią, bet po trumpų abejonių ryžosi kitam keliui. Studijas jaunas vyras baigė 1919 metais, apgindamas du doktoratus. 1914 metais davė amžinuosius įžadus, o 1918 metais gavo kunigo šventimus. Įdomi aplinkybė – Maksimilijonas Kolbė parodė gabumų įvairiose srityse ir vėliau, grįžęs į Krokuvą, dėstė Bažnyčios istoriją, bet, kaip liudija jo amžininkai, labai mėgo matematiką ir domėjosi aviacija. Vienas jo studijų draugas Lvive, taip pat pranciškonas konventualas, atsiminė, kaip Raimundas Kolbė svarstė apie kelionės į Mėnulį galimumą. O jau ketvirtajame XX amžiaus dešimtmetyje t. Maksimilijonas Kolbė visai rimtai galvojo greta vienuolyno įrengti taką lėktuvams, kad broliai galėtų išmokti pilotuoti – tai, pasak jo, būtų naudinga tuo metu jo išvystytai labai plačiai leidybinei veiklai. Visas svajones šiurkščiai užgniaužė II Pasaulinis karas.

Šv. M. Kolbė

Reikia pridurti, kad tuo metu Maksimilijonas Kolbė jau buvo brandus ir plačių akiračių kunigas bei vienuolis, matęs įvairius pasaulio kraštus, įskaitant Japoniją, kurioje visgi ilgiau nepasiliko. Po pirmojo pasaulinio karo t. Maksimilijonas Kolbė labai įsitraukė į katalikiškos spaudos leidybą. 1927 metais dovanotoje patogioje vietoje, netoli Varšuvos, greta geležinkelio, įsteigė Nepokalanovo (lenk. Niepokalana – „Nekaltai Pradėtoji“) vienuolyną. Tiesa sakant, žodis „vienuolynas“ čia gali ir netikti – po dešimties metų 28 hektarų teritorijoje gyveno ir darbavosi per 700 asmenų, daugybė brolių, o leidybos mastai pasiekė milijonus puslapių per mėnesį. Akivaizdu, kad tokia veikla ir ją vykdę žmonės nepatiko naujam okupaciniam, šįkart – nacistinės Vokietijos režimui. Tuoj po Lenkijos okupacijos, 1939 metų rugsėjį, buvo rastas pretekstas areštuoti M. Kolbę ir kone keturias dešimtis kitų brolių, dar likusių vienuolyne, bet gruodį jie buvo išleisti. 1941 vasarį  M. Kolbė vėl buvo areštuotas, įkalintas, o gegužės 28 dieną atvežtas į Aušvico lagerį. Išliko birželio 15 dienos M. Kolbės laiškas motinai, kurią jis ramino, sakydamas, kad Dievas yra visur. Liepos pabaigoje trys kaliniai pabėgo iš lagerio, vienas pabėgusiųjų buvo iš bloko, kuriame buvo apgyvendintas tėvas M. Kolbė. Koncentracijos stovyklos viršininko sprendimu dešimt to bloko kalinių buvo atrinkti ir pasmerkti bado mirčiai. Vienas jų, lenkų kariuomenės seržantas Franciszekas Gajowniczekas sudejavo – nepaprastai gaila palikti žmoną ir vaikus. Pasak tiesioginių įvykių liudytojų, tada iš kalinių eilės išėjo M. Kolbė ir ramiai prisiartino prie koncentracijos stovyklos viršininko. „Ko šis lenkų paršas nori?“, – šiurkščiai aplinkinių paklausė šis. T. M. Kolbė parodė pirštu į šeimos tėvą ir pasakė, kad nori mirti jo vietoje. „Kas tu?“ – „Lenkų katalikų kunigas“. Viršininkas akimirką pasvarstė ir sutiko. Kaliniai buvo nuvesti į celę ir ten uždaryti. Pasak liudytojų, iš pradžių iš ten sklido keiksmai, taip pat Dievo atžvilgiu. Vėliau – giesmių ir maldų žodžiai. Tai buvo t. M. Kolbės, kurio gesto herojiškumą, nepaisant tragiškos visų padėties, daug kas pripažino, įtaka. Pasmerktieji vienas po kito visam laikui užmerkė akis, o t. M. Kolbė vis dar buvo gyvas. Rugpjūčio 14 dieną jam į ranką buvo suleista nuodų injekcija, kūnas vėliau sudegintas krematoriume, pelenai išbarstyti.   

Popiežius Paulius VI 1971 m. kunigą Maksimilijoną Kolbę paskelbė palaimintuoju, o 1982 m. popiežius Jonas Paulius II jį kanonizavo. Iškilmėje dalyvavo ir jo išgelbėtas Franciszekas Gajowniczekas.

Šv. Jonas Paulius II Aušvico lagerio celėje, kurioje kalėjo M. Kolbė

Pasak lenkų popiežiaus, Maksimilijonas ne šiaip mirė ar buvo nužudytas, bet pats dovanojo gyvybę už brolį, primindamas, kaip rašo laiške apaštalas Jonas, jog „Mes iš to pažinome meilę, kad jis už mus paguldė savo gyvybę. Ir mes turime guldyti gyvybę už brolius (1 Jn 3, 16). Savo galutine auka, kuriai jį parengė visas ankstesnis vienuolinis ir kunigiškas gyvenimas, jis paliudijo Kristų ir jo meilę.

„Mirtis, priimta iš meilės už brolį, yra herojiškas žmogaus poelgis, kuriuo, kartu su naujuoju šventuoju, šloviname Dievą. Juk iš jo kyla malonė parodyti tokį heroizmą, priimti tokią kankinystę“, – sakė šv. Jonas Paulius II. (RK / Vatican News)