Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų iškilmė Jeruzalėje
Ketvirtadienio, rugpjūčio 15 d., rytą Šventosios Žemės pranciškonų kustodijos vadovas tėvas Francesco Pattonas OFM aukojo Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų iškilmės Mišias Jeruzalės Getsemanės pranciškonų bažnyčioje. Už kelių žingsnių nuo šios bažnyčios yra graikams ortodoksams priklausanti Mergelės Marijos kapo šventovė, pastatyta toje vietoje, kurioje įvyko šią dieną liturgijoje švenčiami slėpiniai, Rytų krikščionių vadinami Dievo Motinos Užmigimu, o katalikų – Ėmimu į dangų.
Kasmet per Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų su kūnu ir siela iškilmę skaitoma ištrauka iš Apreiškimo Jonui knygos, kurioje kalbama apie danguje pasirodantį ženklą: tas ženklas – tai moteris, kuri turi tuoj gimdyti ir kuriai priešinasi slibinas, turintis žiaurią ir baisią, bet vis dėlto ribotą griaunamąją jėgą, norintis praryti naujagimį. Jeruzalėje aukotų Mišių homilijoje tėvas F. Pattonas sakė, kad šią ištrauką galime skaityti įvairiai: moteris gali būti aiškinama kaip Bažnyčia, taip pat kaip Mergelė Marija, Sūnus neabejotinai yra Mesijas. Slibino figūroje nesunku įžvelgti piktąjį su visomis jo personifikacijomis ir visais vardais.
Jono minima kova danguje – tai įspūdingais vaizdiniais aprašytas nuolatinis piktojo mėginimas sabotuoti tą naująjį pasaulį, kurį Dievas nori sukurti per savo Sūnaus gimimą, tai mėginimas sabotuoti naujos žmonijos gimimą, žmonijos, kurioje nebūtų prievartos, karo, kultūrinės kolonizacijos, žmonių pavertimo prekėmis ir viso to, kas yra blogis, prisidengęs gėriu politiškai korektiškomis priedangomis.
Šiandien jaučiame, kad mums reikia šio ženklo, sakė Šventosios Žemės kustodijos vadovas. Į dangų su kūnu ir siela paimtoje Mergelėje Marijoje šiandien žmonės trokšta matyti tikros vilties ir paguodos ženklą, padedantį suprasti, jog galutinė gyvenimo ir visos žmonijos istorijos prasmė yra ne būti nušluotiems politinių, ekonominių, etninių ir religinių konfliktų, bet kilti aukštyn, link Dievo, į pasaulį, įkvėptą dangiškosios Jeruzalės, kurios vartai yra atviri ir Izraelio tautai, ir visų tautų, kalbų ir kultūrų žmonėms, t. y. visai žmonijai, galutinai sutaikintai Avinėlio krauju.
Šiandien pati Marija mums yra pranašystė, sakė pamokslininkas. Ji mums yra pranašystė savo asmeniu ir gyvenimu. Tačiau Marijos pranašystė taip pat susijusi su istorija, kurioje gyvename, su jos politiniais, ekonominiais, kultūriniais ir religiniais aspektais. Todėl su tikėjimu prašome, kad išsipildytų Dievo troškimas, skirtas jo tautai ir visai žmonijai: kad nebeturėtų galios tie, kurie per prievartą nori primesti kitiems savo politiką, savo ekonomiką, savo kultūrą, savo religiją.
„Prašykime į dangų su kūnu ir siela paimtos Mergelės Marijos užtarimo, kad suteiktų mums taikos dovaną jos Dieviškasis Sūnus, kuris savo gyvybės kaina jau sumokėjo už mūsų sutaikinimą, – sakė Šventosios Žemės kustodas. – Prašykime, kad ir mes vieną dieną pasiektume gyvenimo pilnatvę, bendrystę su Dievu, dangų.“ (jm / Vatican News)
