Ukrainos Antonivkos klebonas: bažnyčia sugriauta, bet jie nesunaikins vilties
„Mūsų nedidelės Šventųjų kankinių Kiprijono ir Justinos parapijos bažnyčios Antonivkoje nebėra. Ją sunaikino priešo raketa.“ Taip rugpjūčio 11 d., sekmadienį, feisbuko tinkle rašė kunigas Ihoras Makaras, po Rusijos atakos, nusinešusios jo prižiūrimą graikų katalikų bažnyčią.
Rugpjūčio 9 d. ši nedidelė bažnyčia išvengė drono sukelto gaisro. „Viskas degė, namai degė ir ugnis jau artėjo prie bažnyčios. Žmonės išbėgo, ugniagesių nebuvo: jie dėl apšaudymų pavojaus lieka nuošaliau. Žmonės stengėsi daryti, ką galėjo ir bažnyčią išgelbėjo: ugnis sustojo per metrą nuo bažnyčios...“, – pasakoja kunigas. Tačiau kažkodėl vėl nusitaikyta į bažnyčią – galbūt dėl to, kad ji suartina žmones. Ir rugpjūčio 11 d. rusų raketa smogė tiesiai į bažnyčią, kuri buvo visiškai sunaikinta. Tai skaudūs Chersono regione esančios Antonivkos parapijos klebono kunigo Ihoro Makaro žodžiai.
Prieš mėnesį Vatikano radijui kunigas pasakojo, kaip atsirado ši vieta, kurią jis pastatė beveik vienas su šeimos ir parapijiečių pagalba ir kuri padarė tiek daug gero. Pokalbyje jis vardijo parapijas, esančias Chersono pakraštyje. Zelenivkoje, Antonivkoje ir Inženerne jis tarnauja beveik dvidešimt metų. Kunigas parapijiečius apibūdino kaip savo šeimą. Prisiminę jo žodžius, dvelkiančius meile ir šiluma parapijiečiams, Vatikano radijo žurnalistai susisiekė su juo iš karto po to, kai sužinojo liūdną žinią apie Antonivkos bažnyčios sunaikinimą. Kunigas sako, kad parapijos istorija tikrai nesibaigia bažnyčios sunaikinimu, nes svarbiausia, kad ji buvo pastatyta kaip „šventykla širdyje“. Todėl nei dronai, nei raketos negali jos sunaikinti.
Kunigas Ihoras į Chersono sritį atvyko 2005 m. rugpjūčio 19 d., o tų pačių metų rugsėjo 25 d. buvo įšventintas į kunigus ir tapo nedidelės Antonivkos graikų katalikų bendruomenės parapijos klebonu. Tuo metu jis su žmona nuomojosi butą Chersone, nes Antonivkoje nebuvo parapijos namų. Mišias aukodavo mažame namelyje, kurį vėliau teko apleisti. 2006 m. vyskupo ir Pagalbos kenčiančiai Bažnyčiai fondo paramos dėka jie įsigijo nedidelį parapijos namą. Kieme buvo senas, be grindų nedidelis vasarinis priestatas, kuriame parapijiečiai sekmadieniais ėmė rinktis švęsti Mišių.
Vėliau kunigas Ihoras pradėjo jį renovuoti, kad taptų parapijos bažnyčia, ir 2014 m. gegužės 17 d. ji buvo pašventinta. Pro langus gerai matėsi tiltas per Dnieprą, nuo kurio prasidėjo mūšiai, netrukus jie turėjo pasitraukti, nes kilo labai didelis pavojus gyvybėms. Kunigas rėmė parapijiečius siųsdamas įvairią paramą. Išlaisvinus dalį Chersono srities kunigas Ihoras grįžo į savo parapijas.
Kalbėdamas apie bažnyčios sunaikinimą sekmadienį, jis paminėjo, kad prieš tai penktadienį jos vos nesudegino dronas. Chersono srityje dabar kyla daugybė gaisrų dėl likusių neišminuotų plotų, kurie užsidega po dronų ar raketų atakų. Gaisrininkai negali prisiartinti dėl minų pavojaus, be to, jie yra nuolatiniai taikiniai, tad jie lieka netoliese gatvėse. Antonivkoje taip ir nutiko – po drono atakos viskas užsiliepsnojo, tačiau žmonės padarė viską, ką galėjo, gelbėdami bažnyčią, ir ugnį užgesino. O sekmadienį nebegalėjo padaryti nieko, nes bažnyčią sunaikino tiesiai į ją paleista raketa.
Klebonas sužinojo apie tai dar tebekrentant bomboms. Jam pranešė kaimynas, kad neliko stogo, paskui atsiuntė nuotraukas, ir tapo aišku, kad neliko ne tik stogo, bet viskas sugriauta. „Man ištryško ašaros iš akių“, – sako kunigas Ihoras. Prisimena, kad čia praleido geriausius metus ir jis, ir jo vaikai. Labai sunku su tuo susitaikyti, tačiau gyvenimas eina į priekį ir dvasininkas nepraranda vilties: „Visad sakau, kad dėkui Dievui, visi liko gyvi, niekas aplinkui nesužeistas“.
Antonivkos klebonas pasakoja, kad vietovėje liko gyventi apie 600 žmonių, dauguma – senolių. Kiti evakuoti. Nors jiems buvo pasiūlyta persikelti į gretimas gyvenvietes, jie atsisakė. „Negaliu, kunige, kas liks čia viską prižiūrėti?“ – sakė kaimynė, pridūrusi, kad kai kyla gaisras, jie viską ir užgesina, o rytoj karas galbūt baigsis ir viskas bus gerai.
„Suprantu juos, kiekvienas pasirenka pats. Jie čia nugyveno visą gyvenimą, pasistatė namus, tikisi, kad jų nesugriaus, tačiau matome, kas vyksta“, – liūdnai baigė pasakojimą kunigas Ihoras.
(DŽ / Vatican News)
