XXI eilinis sekmadienis
Jis dar sakė: „Štai kodėl aš jums sakiau: niekas negali ateiti pas mane, jeigu jam nėra duota Tėvo“. Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo. Tada Jėzus paklausė Dvylika: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Simonas Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis“. (Jn 6, 60–69)
ŠIRDIES ATSAKAS
Šį sekmadienį baigiame Evangelijos pagal Joną šeštąjį skyrių. Reikia pripažinti, jog jį išties sunku suprasti. Jau pati Evangelijos ištraukos pradžia leidžia mums suprasti, kad šiandienos tema sukasi būtent apie šį sunkumą. Jėzaus mokiniai - turėkime omenyje, ne minia ar žydų vadovai, liūdnai pagarsėję priešiškumu Mokytojui, - išreiškia savo nusivylimą išgirsta žinia: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“. Ir kaip galima būtų juos kaltinti, turint galvoje temas, kurias Jėzus svarstė, kalbėdamas po duonos ir žuvų padauginimo?
Jau pats stebuklas buvo nelengvai suprantamas: kaip Jis sugebėjo pamaitinti daugiau kaip penkis tūkstančius žmonių, turėdamas tik kelis kepalėlius duonos ir dvi žuveles, lieka nesuvokiama paslaptis, tačiau minios entuziazmas dėl to, kad valgė nemokamai ir gausiai, užgožė visus su tuo susijusius klausimus ir nesusipratimus. Juk taip dažnai būna ir su mumis: prisikimšus pilną pilvą ir neišleidus nė cento, niekas nedrįsta kelti klausimų apie tų dalykų prasmę, kad ir kokie stebuklingi ar paslaptingi jie būtų... Tačiau paskui sotumas praeina, entuziazmas nurimsta, ir, įveikus traumą, patirtą pamačius Jėzų, einantį audringo ežero vandeniu, ateina laikas apmąstyti tai, kas įvyko. Apmąstymus mums siūlo pats Mokytojas, o Jo kalba susideda iš daugybės elementų, kurie iš pirmo žvilgsnio sunkiai susiejami tarpusavyje, ir nelengva suprasti, kaip praktiškai tai įgyvendinti.
Jau nuo pat pradžios žmonės klausė Jėzaus, ką reikia daryti, kad būtų įvykdyta Dievo valia, sulaukė gana paprasto, nors ir nelengvai įgyvendinamo atsakymo: reikia tikėti Tą, kurį Dievas siuntė. Akivaizdu, kad miniai reikia konkrečių ženklų, kuriais remdamiesi jie galėtų tikėti Jėzumi: „Kokį ženklą duosi, kad Tave įtikėtume?“ Čia susiduriame su tam tikras nesugebėjimu atpažinti Jėzaus didybės po dviejų didingų ženklų, tokių, kaip duonos ir žuvies padauginimas bei ėjimas vandeniu. Tai liudija apie žmonių jautrumo dieviškiems dalykams stoką...
Tai girdėdamas Jėzus, kadangi žydai iškelia maną dykumoje kaip Dievo buvimo Izraelio tautos istorijoje ženklą, nurodo skirtumą tarp duonos, kurią valgė jų tėvai išėjimo iš Egipto nelaisvės metu, ir gyvenimo duonos, kurią Jis pats gali pasiūlyti tiems, kurie Jį tiki: tie, kurie valgė maną, buvo sotūs, bet viskas baigėsi mirtimi, tie, kurie valgo Duoną, nužengusią iš dangaus, kurią Jis duoda, turi amžinąjį gyvenimą.
Įtampa kyla dar labiau: šis Mokytojas gali būti geras ir net daryti nuostabius dalykus, bet Jis vis tiek yra vienas iš mūsų, Jis yra dailidės Juozapo sūnus, mes žinome, iš kur Jis kilęs... iš esmės, kas Jis mano esąs? Ir kodėl Jis vieną kartą ir visiems laikams neduoda mums tos Duonos, kuri amžiams panaikina mūsų alkį? Kas, pagaliau, yra ši Duona? Iš kokių grūdų ji pagaminta? Tačiau Jėzus paliudija: nėra jokių grūdų ir jokio slapto recepto: šis amžinojo gyvenimo maistas yra Jo paties Kūnas ir Kraujas. Kas valgo Jo Kūną ir kas geria Jo Kraują, tampa viena su Juo ir turės amžinąjį gyvenimą…
Būkime atviri: šiandien, po dviejų tūkstančių krikščioniškojo tikėjimo metų, mums nelengva suprasti Eucharistijos slėpinį, tad kaip galėtume tikėtis, kad Jėzaus pašnekovai būtų galėję priimti šiuos žodžius be išlygų ar dvejonių? Iš čia kyla ir paskutinis protestas, šį kartą - kaip minėjome - iš Jo paties mokinių: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ Jėzus mėgina paaiškinti savo atsakymą, kviesdamas mokinius pasitikėti Jo žodžiais, nes jie yra „dvasia ir gyvenimas“. Tai reiškia, kad Jėzaus žodžiuose slypi galia, galinti peržengti žmogiškojo silpnumo ir pačios mirties ribas. Žinoma, tam reikia Juo tikėti. „Bet kai kurie iš jūsų netiki“, - tiesiai sako Jėzus savo mokiniams.
Sekti Jėzumi ir priimti Jo žodžius, kaip dvasią ir gyvenimą, yra tikėjimo reikalas. Taip buvo tada, taip yra ir dabar. Dažnai užduodame sau daugybę klausimų apie gyvenimo ir tikėjimo paslaptis: kartais užduodame patys sau, tikėdamiesi rasti patenkinamą atsakymą savo patirtyje, širdyje, sąžinėje, kartais tiems, kurie - galbūt dėl to, kad yra geriau pasirengę, arba dėl to, kad atrodo labiau tikintys už mus, - manome, kad jie gali padėti mums rasti kompetentingą atsakymą ir galbūt net parodyti kelią į priekį. Tačiau galbūt dažniausiai šiuos klausimus užduodame tiesiogiai Dievui: kaip maldą, pripažįstant, jog mums trūksta tikėjimo, lydimą nevilties šūksnių, kai mūsų kantrybė, atrodo beišsenkanti, galbūt su rezignacijos ar protesto jausmu Dievui, nes norėtume, kad Jis bent jau būtų aiškus ir parodytų mums kelią, kaip gyventi ramų gyvenimą be pernelyg daug frazių ir be būtinybės ieškoti tiesos, pasineriant į dažnai nesuprantamų gyvenimo paslapčių vingius.
Kartais gali atsitikti taip, kaip Jėzus pasielgė su Dvylika šios dienos Evangelijoje, kada Viešpats mums užduos tik vieną klausimą, kuris, tačiau, parodo ne nusivylimą, susidūrus su mūsų netikėjimu, bet pagarbą mūsų pastangoms: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“
Tai tikėjimo klausimas, į kurį atsakyti turime mes patys. Ir jei suprantame, kad sunku aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyti, jog norime pasilikti su Juo, bent jau atlikime tokį pat nuolankumo veiksmą kaip Simonas Petras, kuris, laukdamas, kada galės įtikinamai patvirtinti savo tikėjimą, pripažįsta Mokytojo didybę ir daugelio žodžių, kuriuos kasdien girdime iš įvairiausių žmogiškojo neišmanymo sakyklų, menkumą, ištarė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“…
(Mons. A. Grušas)
