XXII eilinis sekmadienis
Anuo metu pas Jėzų susirinko fariziejų ir keli Rašto aiškintojai, atvykę iš Jeruzalės. Jie pamato kai kuriuos jo mokinius, valgančius suterštomis (tai yra nemazgotomis) rankomis. Mat fariziejai ir visi žydai pagal prosenių paprotį valgo tik rūpestingai nusiplovę rankas. Taip pat sugrįžę iš turgaus, jie nevalgo neapsiplovę. Be to, yra dar daug nuostatų, kurių jie laikosi sekdami papročiu, pavyzdžiui, taurių, puodelių bei varinių indų plovimo.
Taigi fariziejai ir Rašto aiškintojai jį klausia: „Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių papročio ir valgo suterštomis rankomis?“
Jis atsako jiems: „Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta: Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų. Apleidę Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių papročių.“
Ir vėl sušaukęs minią, Jėzus kalbėjo: „Paklausykite manęs visi ir supraskite: nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina.“ Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų.“ (Mk 7, 1–8. 14–15. 21–23)
GAIVUS EVANGELIJOS ŽODIS
Fariziejai pamatė, kad kai kurie Jėzaus mokiniai ima maistą nenusiplovę rankų. Ši, žvelgiant iš šių laikų atstumo, nereikšminga smulkmena tapo fariziejams pretekstu užsipulti Jėzų, kad Jo mokiniai nesilaiko Įstatymo.
Žydai tikėjo, kad, palietęs tam tikrus nešvariais laikomus asmenis ar daiktus arba dirbdamas nešvariais laikomus darbus, žmogus susitepa ir, norėdamas būti švarus, privalo nusiplauti rankas. Apsivalyti reikėjo ir tada, kai būdavo lankomasi turgavietėje ar pabuvus didelėje minioje, kur buvo lengva prisiliesti prie kažko netyro. Tokių apsivalymo taisyklių būdavo laikomasi ir kitose religijose. Šis, iš pažiūros elementarus higienos reikalavimas, čia turėjo didesnę prasmę. Visų pirma šiuo atveju būdavo palaikoma mintis, jog žmogus savo santykyje su Dievu privalo pakilti virš šios žemės purvo ir nusivalyti viską, kas galėtų įžeisti Dievą ar užtraukti Jo pyktį.
Morkus savo skaitytojams, kilusiems iš pagoniškos aplinkos, pateikia ir pavyzdžius, kaip buvo laikomasi šių nuostatų, tačiau iš tiesų tikrai ne visi žydai jų laikėsi. Tai visų pirma darė fariziejai, o Įstatyme ritualinio apsivalymo pareiga saistė tik kunigus, kurie tarnavo šventovėje, aukodami aukas. Tiesa, Jėzaus laikais buvo atsiradę judėjimų, kurie į tai žiūrėjo labai radikaliai, savotiškai apsėsti ritualinio tyrumo temos. Faktiškai šiandien Evangelijoje aprašoma situacija yra pagrįsta tik vienu dalyku: fariziejai, kurie laikėsi ritualinių apsiplovimų, piktinasi, kad taip nesielgia ir Jėzaus mokiniai… Susidūręs su šia tariamai didele problema, Jėzus savotiškai netenka kantrybės.
Verta atkreipti dėmesį, jog Jėzaus diskusijos su fariziejais centre yra ne religinių nuostatų laikymais ir jų galiojimas, bet santykio su Dievu tikrumas. Kitaip sakant, problema yra ne „ar“, o „kaip“ reikia nusiplauti rankas prieš valgant, jei į Dievą žiūrime ne kaip į sanitarinės priežiūros inspektorių, o kaip į Tėvą, kuris rūpinasi mumis.
To meto žydų tautos palankumas fariziejams buvo akivaizdus, tad Jėzus sukyla ne vien prieš juos, bet ir prieš liaudišką vertybių sistemą, kurią buvo priėmusi visuomenė. Šia prasme Mokytojo žodžiai galėjo sukelti pasipiktinimą, nors svarbiausia čia buvo tai, apie ką Jėzus buvo kalbėjęs ir anksčiau: fariziejų taisyklės nebuvo kvailos, problema buvo ta, kad tų taisyklių laikymasis užgožė dvasią. Jos nebeturėjo prasmės, nes buvo viskas daroma tik dėl to, kad taip buvo daroma jau seniau, dėl to, kad taip daryti buvo visi įpratę.
Ar tai nieko neprimena ir mums?…
Kai veiksmas netenka dvasios, jis tampa formalumu. Jei netenkame ryšio su tikslu, mūsų poelgiai nieko nebereiškia, tampa nenaudingais, formaliais, kartais netgi melagingais.
Jėzus vadina juos „veidmainiais“ „Veidmainis“ graikiškai reiškia „tas, kuris vaidina, deklamuoja“. Vadinasi, kalbama apie netikrumą, kaukę, tai, kuo žmogus apsimeta.
Jėzus kritikuoja tuščią ir bevaisį fariziejų formalizmą, smerkia jų įsivaizdavimą, jog gali nustatyti savo santykių su Dievu pobūdį ir gyventi, laikantis schemos „duodu, kad gaučiau“. Toks požiūris, pagrįstas aklu taisyklių laikymusi, užgožia Dievo žinios naujumą, grožį ir atgaivą.
Išganytojas smerkia fariziejus dėl dviejų dalykų. Pirmasis: jie iškreipė Dievo įsakymą, į Jo lūpas įdėdami žmonių įstatymus ir normas, norėdami, kad Dievas vykdytų jų valią. Antrasis: nėra švarių ar nešvarių dalykų, bet tik švari ar nešvari širdis. Ne išorėje esantys žmonės ar daiktai suteršia žmogų, bet tai, kas yra jo širdyje.
Blogis negali įeiti iš išorės. Jį gali laisvai pasirinkti tik pats žmogus, tai parodydamas savo žodžiais ar darbais. Tai aiškindamas Jėzus pasinaudoja pranašo Izaijo žodžiais: „Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs“.
Nuginkluojantis šio Žodžio aktualumas gniaužia kvapą… Mūsų bendruomenė kasdien vargsta, kad savyje išreikštų ir įgyvendintų gautąjį Žodį.
Lūpos taria gražius žodžius, tačiau kojos nemoka sekti Jėzaus pėdomis. Lūpos skelbia šūkius apie pasidalijimą ir dosnumą, tačiau rankos užsiėmusios savo turtų skaičiavimu. Lūpos gieda Dievo šlovę, bet ausys nėra pasirengusios klausytis Jo Žodžio…
Jėzus kviečia savo sekėjus ne laužyti įstatymus, bet stengtis juos suprasti ir išgyventi, o norint būti tikrai uoliais mokiniais visų pirma tenka kalbėti ne apie formą, bet apie širdį.
Krikščionys pastoviai susiduria su rizika pernelyg dėmesio atkreipti į formą, ją išsaugoti, stengtis, kad išoriškai viskas būtų tvarkoje, nepastebint, jog nebekreipiama dėmesio į esmę. Tada ir atslenka mechaniškai kalbamų maldų, besikartojančių vienodų išpažinčių, širdies neguodžiančios Komunijos laikotarpiai…
Ko gero, laikas suprasti, jog Evangelijos žodis – tai visų pirma raginimas atsiverti Dievui, kai bet kokios normos įgyja naują prasmę…
Adolfas Grušas
