Silvija Čižaitė-Rudokienė: „Šiluva – lyg inkliuzas pasaulyje“
Prasidėjus Didiesiems Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidams Šiluvoje – Šilinėms, kalbamės apie tai, kuo ši piligrimystės vieta alsuoja šiandien.
Įdomu tai, kad tikintieji dažniausiai žino daugiau apie Lurdą ar Fatimą nei apie Šiluvą. Ir jūs pati esate minėjusi, kad, prieš pradėdama dirbti Šiluvoje, apie ją nežinojote beveik nieko. Kaip draugystė su Šiluva jus asmeniškai keitė? Ir nuo ko pradedate pasakoti apie Šiluvą tiems, kuriems čia dar neteko lankytis?
Sunku pasakyti, ar Šiluva, ar laikas ir žmonės, kuriuos čia sutikau, kažkiek keičia. Turbūt aiškesnis sau pačiai ir tvirtesnis tampa vertybinis pagrindas, nes tiesiog gyveni šventovėje apsuptas įvairiausių žmonių, kurių istorijos stulbina, jų išgyvenimai kartais yra sunkiai suvokiami. O taip pat esi toks pats žmogus tarp žmonių, tik jie, kaip turbūt ir daugelyje mažų vietovių, yra arčiau vienas kito, tai reiškia – ir arčiau mūsų. Neseniai kaip tik svarstėme su vyru, kad sunkiai pritampame įvairiose Bažnyčios bendruomenėse – tiesiog nerandame jose savo vietos – tačiau tokius savotiškus atskalūnus Šiluvos bendruomenė priėmė. O dabar jau mes esame tie, kurie turi priimti. Tas turbūt labiausiai ir žavi.
Pasakoti apie Šiluvą pradedu įvairiai, tačiau dažniausiai šiandienos žmogui pravartu pradėti nuo faktų. O faktai yra tokie, jog XVII a. pr. įvyko Mergelės Marijos apsireiškimas ir niekada Šiluvoje nebebuvo viskas kaip buvę. Vietovėje, kurių gyventojų skaičius svyruoja nuo 500 iki 1000 (geriausiais laikais), pastatyta vėlyvojo Baroko bazilika, nuostabi Antano Vivulskio Apsireiškimo koplyčia (beje, vienintelis išlikęs autoriaus architektūrinis darbas), suformuota aikštė, iškilo piligrimų namai ir centras. Tačiau nenueita į jokį kompromisą dvasiniuose dalykuose, per Šilines suplūsta tūkstančiai piligrimų, o Šiluva vis tiek išliko ramybės vieta.
Viename pokalbyje sakėte: „Vadovaujamės nuostata: kiekvieną atvykusįjį kaip turistą išlydėk kaip piligrimą“. Ar tas pirminis siekis – pritraukti – reikalauja daug pastangų? Su kokiais komunikaciniais iššūkiais tenka susidurti?
Pagrindiniai iššūkiai turbūt yra nepapulti į kiekybės pančius, kuomet nori padaryti visko daug, tačiau, ką daugiausia padarai, tai pavargsti. Šiluvoje išmėginome ir meno bei teatro bienalių formatą, organizavome parodas, susitikimus, diskusijas, tačiau imame suvokti, jog pirmiausia turime laukti ir priimti. Aišku, tiesiog laukiant nieko nenutiks, todėl turime kelias išgrynintas iniciatyvas, kurios užkabina ne tik tikinčiuosius, bet ir turistus – kultūros ar gamtos mylėtojus.
Daug dėmesio skiriame, rodos, smulkmenoms, kad vieta taptų jauki atvykti – ieškome ypatingos kavos (čia mums į pagalbą atėjo broliai kapucinai), skaniausių pyragėlių, ledų porcijos, o tuo pačiu – į piligrimų namus atvykusius pasitinka ses. Marija Gude SJE, kuri ne tik rūpinasi administraciniais klausimais, bet gali palydėti ir asmeninių rekolekcijų metu. Kur dar administratorius gali būti ne tik svetingai priimantis asmuo, tačiau ir dvasios palydėtojas?
Ir visa tai be jokio perdėto patoso, bet su atsidavimu darbui, žmogui ir, be abejo, Dievui. Pirmiausia – Dievui, bet turbūt tas jėzuitiškas „Eik į savo kambarėlį“ principas mums, čia besidarbuojantiems, ir padeda atliepti ne tik piligrimų, bet ir turistų poreikius.
Kokias Šiluvos piligrimų centro iniciatyvas ar darbus galėtumėte įvardinti kaip reikšmingiausius pastaruoju metu? Koks bendras tikslas juos vienija?
Pagrindinis mūsų tikslas visada buvo ir bus Apsireiškimo Šiluvoje žinios sklaida šaliai ir pasauliui. Tai pamatas, ant kurio statome visas savo veiklas. O jos – ir labai pasaulietiškos. Pavyzdžiui, jau IV tarptautinė mokslinė konferencija, kuri gimė iš noro akademine kalba prabilti ne tik į tikinčiuosius. Džiugu, jog dar pandemijos siautulyje pradėję bendradarbiavimą su Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanu doc. dr. Benu Ulevičiumi ir Kauno technologijos universiteto Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro moksliniu darbuotoju doc. dr. Kastyčiu Rudoku, tai tebetęsiame.
Turėdami erdvę, kurioje pasitinkame piligrimus, galvojome, kas joje turėtų atsirasti? Taip gimė bendradarbiavimas su vienuolijomis – Šiluvoje galima įsigyti skirtingų vienuolijų produkcijos. Tai išaugo į draugystę su broliais dominikonais ir „Pabėgimus į Šiluvą“. Didelė meilė knygoms ir tai, kad stengiamės pasiūlyti gerų knygų, peraugo į iniciatyvą „Šiluvoje skaitome“. Ši savo ruožtu išsiplėtė iki „Skaitymo savaitgalių Šiluvoje“.
Be to, Šiluvos piligrimų centro darbuotojas Erikas inicijavo vyrų susitikimus jiems aktualiomis temomis. Atrodo, kad renginys „Vyrai renkasi Šiluvoje“ taps tradicija. O ką jau kalbėti apie 13-ąsias dienas, Ligonių dienas ir, žinoma, kasmet visą dėmesį ir širdį užimančius Didžiuosius Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidus. (Aušra Čebatoriūtė / Vatican News)
2024 metų Didieji Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai (Šilinės) Šiluvoje – rugsėjo 6–15 d. Atlaidų šūkis – iš Laiško žydams „Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas“ (4, 12).
