Kun. T. Halikas: „Jei Trejybė yra dinamiška, Bažnyčia negali būti statiška“ (II)
Štai scena iš Evangelijos pagal Morkų: moterys prie tuščio kapo išgirsta klausimą: „Kodėl jūs ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?“ Ir iššūkį: „Eikite į Galilėją, ten jį sutiksite“.
Daug Bažnyčios formų šiandien primena tuščią kapą. Bet mes neturime verkti prie kapo ir ieškoti Jėzaus praeities pasaulyje. Mūsų užduotis – surasti „šiandienos Galilėją“, kurioje naujais ir netikėtais būdais sutiksime gyvąjį Jėzų. „Šiandienos Galilėja“ yra teritorija tarp tradicinės krikščionybės ir dogmatinio ateizmo, o joje klajoja vis daugiau ieškotojų. Jų širdyse grumiasi viltis ir neviltis, pasitikėjimas ir baimė. Mūsų užduotis – lydėti šiuos žmones bendroje kelionėje. Neturime jų stumti atgal į vakarykštės dienos krikščionybę, bet kartu atrasti naujus horizontus – istorijos vakare subrendusią krikščionybę.
Šv. Augustinas yra pasakęs, jog Bažnyčia Bažnyčia semper reformanda – visada reformuojasi. Ypač krizės metu Bažnyčiai svarbu atpažinti laiko ženklus ir atsiliepti į Dievo kvietimą. Reforma – formos transformacija – būtina, kai ankstesnė forma pradeda slopinti gyvosios šerdies dinamizmą. Krikščionybės šerdis – prisikėlęs ir gyvas Kristus, gyvenantis Bažnyčios moterų ir vyrų tikėjime, meilėje, viltyje ir už jos ribų. Krikščionybėje Dievas nėra statiškas, bet yra Trejybė – dinamiškas santykis, mainai, buvimas dėl kito ir su kitu, yra pačioje Dievo prigimtyje, kaip ir pagal Dievo atvaizdą sukurtame žmoguje. Tai turi atsispindėti ir Bažnyčios savivokoje. Perėjimas nuo nekintamumo prie santykio skatina ekleziologijos, Bažnyčios savęs suvokimo ir krikščioniškosios etikos, įskaitant seksualinę etiką ir politinę etiką, atnaujinimą.
Ribos turi būti plečiamos, o išorinės tikėjimo apraiškos, jei jos trukdo mūsų troškimui išgirsti ir suprasti Dievo žodį, turi kisti.
Naujoji reforma turi sustiprinti krikščioniško bendrumo su visuma, kurio dalis esame per Dievo Žodžio įsikūnijimo slėpinį, suvokimą: su visa žmonių šeima ir visu pasauliu. Turime teirautis ne tik ką „Dvasia šiandien sako Bažnyčioms“, bet ir to, kaip „Dvasia, kuri pučia, kur nori“, veikia už Bažnyčių ribų. Dvasia yra pagrindinis atnaujintojas. Turime išdrįsti kenotiškai („save apiplėšti“, žr. Fil 2, 7) peržengti dabartines krikščionybės formas ir ribas.
Turime giliau suprasti ir priimti, kokia yra Bažnyčios misija ir esmė: būti veiksmingu ženklu (signum efficiens) vienybės, į kurią pašaukta visa žmonija, būti mūsų bendro pasaulio susitaikymo ir žaizdų gydymo priemone. Vienybės siekiame ne tam, kad krikščionybė taptų galingesnė ir įtakingesnė šiame pasaulyje, bet kad ji taptų patikimesnė: „kad pasaulis įtikėtų“.
Dar viena kun. T. Haliko įžvalga – būtina atsispirti ne tik triumfalizmo, paternalizmo, klerikalizmo, fundamentalizmo ir sąstingio pagundoms, bet ir naiviai minčiai, kad išgydymas, susitaikymas ir Bažnyčios patikimumo sugrąžinimas yra ranka pasiekiami, kad juos galima greitai pasiekti keliais išorinių institucinių Bažnyčios struktūrų reformos žingsniais. Seklusis „progresyvizmas“ ir konservatyvusis tradicionalizmas turi tą pačią ydą: jie pervertina institucinių struktūrų vaidmenį. Vienas žada išgelbėti ir išgydyti Bažnyčią pakeisdamas šias struktūras, kitas – išlaikydamas jas tokias, kokios yra. Tačiau abu šie požiūriai žlunga, nes nekreipia dėmesio į tai, kas iš tiesų yra esmė.
Kun. T. Halikas yra įsitikinęs, jog vidinis pasikeitimas, mokymasis mąstyti taip, kaip Kristus mąstė (žr. Rom 12, 2; Fil 2, 5), yra tai, nuo ko turi prasidėti struktūrų reforma. Perkeitimas, metanoia, buvo pagrindinė Jėzaus programinių pamokslų tema ir tebėra sudėtinga ir ilgalaikė užduotis visai Bažnyčiai. Tai yra Bažnyčios misija, esmė ir tikslas. Kiekvienas krikščionis yra pašauktas šiai misijai pagal savo charizmą, patirtį ir kompetenciją. Gyvename sudėtingais, bet svarbiais laikais. (RK / Vatican News)
