Gamta – ne tik žmogaus gyvenimo fonas, bet ir Dievo plano dalyvė
Šių metų Kūrinijos laiką pradėjusios Pasaulinės maldos dėl rūpinimosi kūrinija dienos tema „Turėk viltį ir veik su kūrinija“. Šia proga paskelbtoje žinioje popiežius Pranciškus rašė, kad kūrinijos apsauga yra ne tik etinis, bet ir teologinis klausimas. Iš tikėjimo išplaukia etinė motyvacija, įpareigojanti krikščionį skatinti teisingumą ir taiką pasaulyje, o taip pat rūpintis gamta.
Pasaulinę maldos dėl rūpinimosi kūrinija dieną popiežius Pranciškus įvedė 2015 m. Tų metų birželį buvo paskelbta jo enciklika Laudato si‘. Joje apmąstęs pagal Dievo paveikslą sukurto žmogaus atsakomybę už kitus kūrinius, patikėtus jo globai, iškėlęs tas žmogaus ir gamtos sąlyčio vietas, kur nusižengiama pirmapradžiui Kūrėjo planui ir kuriose šiandien reikalingas atsivertimas, popiežius Pranciškus į kasmetinių bažnytinių minėjimų kalendorių įrašė dieną, skirtą maldai, kad žmogaus ir gamtos santykiai būtų tokie, kokie buvo numatyti Kūrėjo planuose. Po maldos dėl rūpinimosi kūrinija dienos įvedimo popiežius paragino visas penkias savaites iki šv. Pranciškaus šventės skirti įvairioms atsakomybę už gamtą primenančioms ir skatinančioms iniciatyvoms.
Įvesdama šiuos minėjimus Katalikų Bažnyčia prisiderino prie jau anksčiau kai kurių Bažnyčių ir krikščioniškų bendruomenių pradėtų iniciatyvų. Pradžią Kūrinijos dienoms davė 1983 m. Vankuveryje, Kanadoje, vykusios pasaulinės Bažnyčių tarybos asamblėjos raginimas, kad visi krikščionys būtų dėmesingesni gamtinei aplinkai, kad labiau saugotų gamtą. Viena pirmųjų ypatingą dėmesį atsakomybei už Dievo sukurtą pasaulį pradėjo skirti Konstantinopolio Bažnyčia. Nuo 2015 m. Kūrinijos dienas kasmet mini ir Katalikų Bažnyčia.
Vis dėlto, reikia atsiminti, kad krikščionių atsakomybės už gamtą tema Bažnyčios mokyme neatsirado tik XX amžiuje. Žinoma, praeityje nebuvo vartojami tokie mums šiandien įprasti terminai, kaip ekologija ar klimatas, tačiau nuo pat Bažnyčios pradžios galime įžvelgti rūpinimąsi visa kūrinija. Apmąstydami Šventojo Rašto tekstus, kalbančius apie pasaulio sukūrimą, Bažnyčios tėvai ragino krikščionis atpažinti Dievo veikimo pėdsakus visame kosmose – Saulėje, Žemėje, žmonėse. Tarp didžiųjų šventųjų su ekologija siejamas visų pirma šv. Pranciškus Asyžietis ir jo palikti tekstai, šlovinantys Kūrėją. Pranciškus skelbė, kad kiekvienas gyvas kūrinys yra mūsų „brolis“ ir „sesuo“. Pranciškaus „Saulės giesmė“ – tai šlovinimo himnas Dievui už kūriniją. Pasak Pranciškaus, gamta – tai ne tik aplinka, kurioje žmogus gyvena, bet visateisė Dievo plano dalyvė, kuri irgi šlovina Viešpatį.
Sparti ir dažnai netvarkinga industrinės civilizacijos plėtra padarė daug žalos gamtai. Tai paskatino ir Bažnyčią rimčiau susirūpinti žmogaus atsakomybe už gamtą ir pareiga ją saugoti. Tačiau krikščionių pareiga gerbti ir tausoti aplinką nėra naujas dalykas, nes ji išplaukia iš tikėjimo, jog visas materialusis pasaulis yra Dievo kūrinys, kuriuo reikia rūpintis. (jm / Vatican News)
