Kunigas apie pirmąsias makro vestuves Ispanijoje: reikėjo kažką daryti kitaip
Ir kitais metais, nebeabejojo Šv. Sebastijono parapijos klebonas Javieras Sánchezas-Cervera, bus surengta kažkas panašaus. Įvairioms ispanų katalikų interneto svetainėms jis pristatė savo sumanymo prasmę: padėti sudaryti santuokos sakramentą tiems, kurie jį vis atidėliojo dėl lėšų stokos, dėl kitų priežasčių ar tiesiog susitaikė su Ispanijoje įsivyravusia kultūra, kurioje santuoką – krikščionišką, civilinę ar abi – sudaro tik nedidelė dalis porų.
Tuo tarpu iniciatyvos pristatyme rašoma: „Makro vestuvės – tai santuokos šventė, kurioje sakramentą priima kelios poros. Tokio tipo šventė neįprasta Ispanijoje, bet paplitusi kituose žemynuose. Šiose iškilmėse išryškėja bendruomeninis santuokos pobūdis, šia švente Bažnyčia nori atsiliepti į daugybę situacijų, dėl kurių neribotam laikui atidedama santuoka ar net išvis negalvojama priimti santuokos sakramentą – didį sakramentą. Su jo malone sutuoktiniai netikėtai gauna, kaip ir Kanos vestuvėse, daugiau ir daug geresnio vyno“.
Kai jis prieš ketverius metus pradėjo darbuotis šioje Madrido priemiesčio parapijoje, žmonės jam pasakė, kad niekas nebesituokia, pasakoja klebonas J. Sánchezas-Cervera. Ir iš tiesų – tikintys tėvai, kurie krikštydavo savo vaikus ir vesdavo juos į katechezės pamokėles parapijoje, labai dažnai būdavo nesusituokę. Pradėjus teirautis paaiškėjo, kad dažniausia kliūtis sudaryti santuoką, nors ir svajota apie ją, buvo didelė tradicinių vestuvių kaina, ypač iš kitur, dažniausiai iš Lotynų Amerikos, kilusiems parapijiečiams. Nors, kaip žinia, santuokos sakramentą galima sudaryti ir be brangios šventės, dėl negalėjimo jos surengti poros atidėliojo paties sakramento priėmimą.
Kažką reikėjo daryti, bet daryti kitaip, nei anksčiau. Keisti įpročius ir būdus, rizikuoti, nežinant, kuo viskas baigsis, išeiti iš įprastų schemų. Pasak ispanų klebono, jam giliai įsirėžė popiežiaus Pranciškaus žodžiai, jog geriau žaizdota ir dulkėta Bažnyčia kelyje, nei saugiai kažkur užsidariusi, bet pasiligojusi Bažnyčia (žr. Evangelii Gaudium, 49). Taip gimė sumanymas ant parapijos sienos pakabinti didžiulį plakatą, kuris kvietė „Svajonę paversti tikrove“.
Į pasirengimą makro vestuvėms buvo pakviestos ne vien poros, bet ir kiti parapijos nariai: kirpėjai, gėlininkai, siuvėjai, fotografai, makiažo specialistai. Pasak klebono, reikėjo visų pagalbos. Kiekvienai porai – o jų susirinko aštuoniolika – buvo paskirtas globėjas, kuris padėjo visuose svarbiausiuose etapuose, įskaitant dokumentų tvarkymą.
Pasirengimo santuokai etapas buvo labai gražus ir brandus. Kaip minėta, poros jau gyveno kartu, nuo kelerių iki kelių dešimčių metų, visos buvo susilaukusios vaikų. Visos poros buvo motyvuotos gerai pasirengti santuokos sakramentui. Šį vidinį troškimą kun. J. Sánchezas-Cervera prilygino garstyčios grūdeliui, kuris auga ir tampa dideliu augalu, iš evangelinio palyginimo apie dangaus karalystę. Kodėl makro vestuvės įvyko paskutinę rugpjūčio savaitę? Nes tomis dienomis vyksta paties San Sebastijano de Los Rejeso miesto šventė, gatvėse grojama, šokama, dainuojama ir valgoma. Tad, galima sakyti, tik iš bažnyčios išėjusių, tokių pat, bet ir jau pasikeitusių porų, ką tik prieš Dievą davusių vienas kitam santuokos pažadus, jau laukė parengtas puotos stalas, daugybė svečių ir net fejerverkai. (RK / Vatican News)
