Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (rugsėjo 15 d.)

Rugsėjo 9 d. dienraštyje Bernardinai.lt paskelbtame straipsnyje br. Jokūbas Marija Goštautas OP kreipiasi į kunigus, kviesdamas įsivertinti, kokią vietą jų gyvenime užima Prisikėlimas. Autorius atkreipia dėmesį, kad mokiniai po Prisikėlimo sugrįžusio Jėzaus nebeatpažindavo iš veido ir susieja tai su kunigystės pašaukimu – buvimu Jėzaus balsu ir rankomis:

„Būti Jėzaus balsu ir rankomis yra daug daugiau nei sakomi pamokslai ir teikiami sakramentai – tai yra pats gyvenimas. Bet nebūkime idealistai ir naivūs, aš kalbu apie gyvenimo realybę. Mūsų balsai, kartais pavargę iš nuovargio ir dėl naštos, drebantys ir kartais nerangūs, nesugebantys sakinio suregzti, kartais nekantrūs. Bet ne tai svarbiausia, nes svarbiausia yra tikėjimas tuo, ką darome, tikėjimas, nes mūsų pačių kailiu išgyventas, nes išbandytas ir tikrumo, taip pat ir abejonės. Tikėjimas, skambantis balse, nes perneštas per džiaugsmo ir taip pat išbandymo patirtis, kartais per nuopuolius ir nusivylimus. Mūsų rankos, kuriomis taisome ir bažnyčių sienas (juk Jėzus buvo stalius), ir skaičiuojame rinkliavas, nes reikia sumokėti mokesčius. Rankos, sudėtos maldai, rankos besikimbančios į Kristų vienatvės ir tamsos momentuose, ir rankos, kurios tai pat toje tamsoje ir vienatvėje iš nevilties skausmingai puola į nuodėmę…“ – rašo br. Jokūbas Marija Goštautas OP, šiuos svarstymus pratęsdamas mintimi apie dar svarbesnę kunigams suteiktą dovaną – būti Jėzaus Tėvo meilės ženklais:

„Šitos meilės nesunaikino niekas, net ir Kryžius, tai tuo labiau mūsų kryžiai jos nesunaikins. Tėvas juk galėjo išgydyti Jėzaus žaizdas, panaikinti randus, bet to nepadarė, Jis paliko amžinas žymes, nepadarė būtent tam, kad suprasčiau, jog jokios žaizdos negali sunaikinti meilės. Kai aš save matau žaizdotą ir randuotą, suprantu, kad nereikia visko panaikinti, tik prašau Dievo padaryti mano žaizdas ir randus savo meilės ženklu, Jo meilės priminimu,“ – Bernardinai.lt skelbiamą straipsnį apie kunigystę užbaigia br. Jokūbas Marija Goštautas OP.

Rugsėjo mėnesio žurnalo „Artuma“ numeryje skelbiamas Ievos Urbonaitės spaudai parengtas Lietuvos Carito generalinės sekretorės Deimantės Bukeikaitės pokalbis Šventojo Sosto atstovu

Ukrainoje arkivyskupu Visvaldu Kulboku apie svarbiausias jo tarnystės patirtis ir tai, kokia reikšminga gali būti net ir nedidelė suteikta pagalba:

„Žmonės verkia porai dienų gavę kepalą duonos, buteliuką vandens ir konservų. Mums atrodo mažytė investicija, o jiems – dviejų dienų gyvenimas. Taigi, daug galima padaryti net už du eurus. Jeigu rimtai pažiūrime į savo galimybes, galime padaryti tai, kas atrodo neįmanoma. Tai sakau ne tik jums, bet ir sau. Kitas dalykas – neužmirškite maldos. Kyjivo regione iš okupuotų teritorijų 280 žmonių išvežęs vyras, save vadinantis krikščionimi, atmintinai moka tik tris psalmes. Jas kartojo ir... ėjo kaip tankas. Taigi, du aspektai: turėti drąsos tame, ką darome, nes jeigu patys save apribojame, einame be drąsos, savo veikloje imame veikti kaip biurokratai. Su drąsa ir malda, kuri irgi didelis ginklas, daug galima padaryti. Tai savyje matau ir girdžiu iš aplinkinių, – liudija arkivyskupas Visvaldas Kulbokas.

Rugsėjo mėnesio „Artumoje“ Lauras Bielinis rašo prieš kiekvienus rinkimus aktualia tema – apie politikų siekius minėti krikščioniškąsias vertybes rinkimų programose. Skaitytojams jis primena šį pavasarį paskelbtame Lietuvos vyskupų laiške išvardytas kertines sritis: asmens gyvybės apsaugą, vyro ir moters sąjungą, šeimą, laisvę gyventi pagal savo įsitikinimus nepažeidžiant bendrojo gėrio, socialinį teisingumą, realią pagarbą žmogaus sąžinės laisvei ir jo orumo apsaugą. Autoriaus teigimu, šios temos daugeliu atveju lieka tik paminėtos partijų programose, tačiau netampa jų politinio veikimo prioritetais.

„Mano įsitikinimu, net eilinis administracinis ar technologinis klausimas liks neužbaigtas ir neišspręstas, sprendimo metu pavirs į nedemokratinį ir žmogaus orumą žeminantį veiksmą, jei jį sprendžiantys asmenys, atsakingi politikai matys problemą ir jos sprendimą tik kaip techninę ar mechaninę užduotį. Vertybinis pamatas suteikia galimybę sprendimo metu matyti žmogiškųjų santykių svarbą ir jos neužmiršti. Požiūrį į kitą kaip į Dievo duotą vertybę, kuriai ir dėl kurios vykdoma bet kokia veikla,“ – rašo „Artumoje“ Lauras Bielinis, pabrėždamas, kad partijoms prieš artėjančius Seimo rinkimus būtų labai vertinga susimąstyti apie vertybinę savo programų hierarchiją.

Parengė Giedrius Tamaševičius