XXV eilinis sekmadienis

Anuo metu, nusileidę nuo kalno, Jėzus ir mokiniai keliavo per Galilėją. Jėzus nenorėjo, kad kas apie tai žinotų. Mokydamas savo mokinius, jis tvirtino: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels.“ Mokiniai nesuprato tų žodžių, bet nedrįso jį klausti. Jie atėjo į Kafarnaumą. Namie jis paklausė juos: „Apie ką kalbėjotės kelyje?“ Jie tylėjo. Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias. Atsisėdęs jis pasišaukė Dvylika ir tarė: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“ Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir, apsikabinęs jį, pasakė: „Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs.“ (Mk 9, 30–37)

NELOGIŠKA NAUJIENA

Šio sekmadienio Evangelija pasakoja apie vieną iš Jėzaus ir mokinių tarpe kilusių nesusipratimų.

Jėzus su mokiniais keliauja į Jeruzalę ir pakeliui kalba apie save ir apie tai, kas Jam gali nutikti. Kelias, kuriuo žygiuoja Jėzus ir mokiniai, yra tas pats, tačiau jų širdys eina skirtingais keliais. Jau antrą kartą Jėzus prabyla apie savo mirtį, ir mokiniai vėl to nesupranta. Iš tiesų yra skirtumas: žinoti, kad mirsi, ir galvoti: „aš mirsiu“.

Evangelistas pažymi, kad „jie nesuprato tų žodžių“. Mokiniai nenorėjo suprasti, todėl ir neklausinėjo Jo apie tai. Jie neklausinėjo, kad netaptų už tai atsakingi.

Jėzus kalba apie savo gyvybės dovanojimą, skelbia savo prisikėlimą,  tuo tarpu mokiniai ginčijasi, kuris iš jų didžiausias…

Mums įgimtas poreikis gauti savo veiksmų patvirtinimą. Būkime sąžiningi: net to nesuvokdami, nuolat siekiame pripažinimo ir pasitenkinimo. Tai normalu, savaime tai nėra blogis, tačiau tampa problema, kai visą gyvenimą vadovaujamės nesaugumo jausmu ir nuolat ieškome patvirtinimo, kad mes tikrai esame tokie, kokie turime būti.

Pasiekus Kafarnaumą Jėzus paklausė, apie ką jie kalbėjosi pakeliui…

Bet jie „tylėjo“, nes žinojo, kad tai buvo beprasmė diskusija. Mes visi puikiai žinome, kokios mintys, žodžiai ir darbai prieštarauja meilei, ir bandymas iškilti aukščiau kito vargu ar atliepia tam pagrindiniam įstatymui.

Vis dėlto Jėzus neatstumia mokinių. Jis atsisėda, pakviečia juos artyn ir pradeda iš naujo, mėgindamas juos pataisyti kitu būdu, atskleisdamas jiems vienintelę didybę: Dievo buvimo būdą.

Savųjų valdžios troškimui Jėzus prieštarauja savo logika: „Jei kas nori būti pirmas, tebūnie visų tarnas“. Nėra draudžiama norėti būti pirmam, tai nėra nuodėmė ir tai įmanoma. Jėzus netgi skatina tai daryti. Skiriasi tik būdas: ne kitų sąskaita, bet kitų labui. Viešpats neatsitiktinai priduria: „...tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“.

Tik tas, kuris gali laisvai atsidurti paskutinėje vietoje, iš tiesų yra pirmas, nes jis gali sėdėti bet kurioje vietoje – nuo paskutinės iki pirmosios. Kita vertus, tas, kuris siekia pirmųjų vietų, nėra laisvas sėdėti ten, kur nori, nes jo laisvę varžo rūpestis nepasielgti netinkamai, atsižvelgti į visuomenės nuomonę, gauti kitų įvertinimą. Žinoma, jis bus „pirmas“, bet nelaimingas, tuo tarpu Dievo akivaizdoje svarbus yra džiaugsmas, o ne rezultatas. Mūsų vertė yra absoliuti. Esame vertingi nepriklausomai nuo to, kokią vietą užimame. Jei manome, kad esame vertingesni dėl to, kad sėdime vienoje ar kitoje vietoje, vadinasi pasiduodame pavojingai iliuzijai.

Šie du tobulėjimo būdai duoda skirtingus vaisius. Tas, kuris siekia pirmųjų vietų, kad įtvirtintų savo valią į valdžią, dominuos prieš kitus: jis bus laimingas, o kiti nelaimingi; jis nugalėtojas, kiti nugalėtieji. Gi tarnaujant visi gauna naudos iš vieno didybės. Tas, kuris tarnystėje yra pirmas, bus didis ir padarys kitus didžius.

Mūsų polinkis yra įsakinėti, kaupti, turėti, tikrai ne tarnauti. Jėzus primena saviesiems, kad tarnavimas yra naujas vardas istorijoje. Reikia būti „visų tarnu“ be jokių sąlygų: šeimos, grupės, neskirstant, kas to nusipelnė ar ne.

Tačiau, anot Jėzaus, to dar nepakanka, yra dar vienas žingsnis: „Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų“…

Čia reiktų prisiminti to meto kultūrinį kontekstą. Vaikas neturėjo jokios galios, negalėjo viešai kalbėti, negalėjo išsakyti savo nuomonės, turėjo tik paklusti. Pats bejėgiškiausias, neturintis teisių, silpniausias iš silpnųjų! Toks Jėzaus sulyginimas, tie niekada anksčiau negirdėti žodžiai buvo papiktinimu žydams. Juk jei sveikiname vaiką, kuris yra paskutinis, sveikiname visus kitus, kurie yra priekyje. Saviesiems, norintiems pirmauti, Jėzus atskleidžia laimės paslaptį: tapkite kaip vaikai, kurie gyvena tik todėl, kad yra mylimi.

Nuostabu žinoti, kad mūsų silpnybes, kurios yra tokios pat kaip vaiko, Kristus priima. Tame apkabinime mums nebereikia apsimetinėti. Štai kodėl esame kviečiami priimti kitus, jų trapumą. Tą akimirką mes priimame patį Jėzų.

Tas, kuris myli, neturi poreikio dominuoti. Jei kas nors jaučia poreikį pabrėžti savo pranašumą, reiškia, kad jis slepia savo menkumą, jį maskuodamas pranašumo poreikiu. Kai vertiname ir „pastebime“, ką dėl ko nors darome, reiškia, jog stengiamės dominuoti. Dominuojame, kitiems nurodydami jų ribotumą, klaidas ir trūkumus.

Jėzus apkabina mažiausius, kad niekas nebūtų prarastas. Jis pradeda nuo pačių mažiausiųjų, kad niekas nesijaustų atstumtas.

Naujasis pasaulis gimsta iš keturis kartus pakartoto veiksmažodžio „priimti“:  „Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs“. Pasveikinti vaiką, reiškia: pasveikinti Dievą, nes jo veidas yra paties Dievo veidas.

Atrodo, kad Jėzus saviesiems sako: „Visada centre statyk meilę“. Tai iš tikrųjų ir vienintelė priežastis rinktis paskutinę vietą, įsitikinus, kad ji yra pirmoji. Meilė yra vienintelė logiška priežastis priimti šią iš pirmo žvilgsnio nelogišką naujieną…

Adolfas Grušas