Dvidešimt septintasis eilinis sekmadienis
DIEVO SVAJONĖ
„Ar galima vyrui atleisti žmoną?“ Fariziejams, kurie tokį klausimą uždavė Jėzui, be abejo, buvo gerai žinoma religinė tradicija, kuri, remiantis Dievo Žodžiu, jau buvo įsitvirtinusi visuomenėje. Pagal ją atsakymas buvo aiškus: taip, galima. Vis dėlto Jėzus savotiškai atsiribojo nuo klausėjų: „O ką jums yra įsakęs Mozė?“ Kaip žydas, Jis būtų turėjęs paklausti: „O ką mums yra įsakęs Mozė?“, tačiau specialiai nori pabrėžti, kad tikroji prasmė slypi kitur, ir su vyraujančia tvarka Jėzus neturi nieko bendro.
„Jie tarė: „Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir atleisti“. Tačiau Jėzus atsiriboja ir nuo tautos patriarcho požiūrio: „Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą“. Iš tikrųjų tuo pabrėžiama: įstatymas, kuri mes vadiname dievišku, ne visada ir ne visas ištisai išreiškia Dievo valią, bet veikiau yra mūsų kietos širdies atspindys.
„Nuo sukūrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį“…
Šie Jėzaus žodžiai nereiškia, kad Viešpats ketina perstumti pirmyn ar atgal moralės ribas arba nustatyti gyvenimo taisykles. Jis nori vien tiktai įkvėpti žmogų, uždegti jo širdį, atnaujinti dvasią: Evangelija yra ne moralinės teologijos traktatas, bet neįtikėtina žinia apie žmogaus išlaisvinimą. Jėzus tarsi imtų savo klausytojus už rankos ir juos palydėtų į Dievo teritoriją, į Dievo svajones: tai kas visuomet buvo Dievo mintyse, švaru ir nesutepta, nuo ko viskas prasidėjo. Viešpats moko mus viską vertinti ne iš meilės pabaigos, o iš jos pradžios taško: „Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu“. Dievo svajonė – tai du žmonės, kurie ieško vienas kito, vienas kitą suranda, vienas kitą myli ir abu tampa viena.
„Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“ Jėzus sako, kad nuo pat pradžios Dievas sujungia gyvenimus. Gal nesuklystume, sakydami, kad dar vienas Jo vardų būtų „Dievas sujungia“, kaip bendrystės ir tarpusavio ryšių pranašystė. Dievas leidžia susitikti pavieniams gyvenimams, juos sujungia, suvienija visa. Savo ruožtu Dievo ir žmonių priešininko, meilės ir gyvenimo priešininko – velnio vardas būtų priešingas: „Tas, kuris išskiria“.
Jėzaus lūpose problema siekia pačią esmę: svarbu ne tai, bus ar nebus atleista žmona, bet kur kas svarbiau išlaikyti gyvą pradžios alsavimą, visomis jėgomis įsipareigoti palaikyti Dievo svajonę: ginti ir puoselėti veiksmus ir žodžius, kurie savyje turi tą džiugią jėgą – apsaugoti meilę ir sujungti gyvenimus. Juk iš tiesų meilė yra labai trapi, ir ja visuomet reikia rūpintis ir ją palaikyti. Tikroji nuodėmė yra ne įstatymo, bet Dievo svajonės paniekinimas.
Jėzus duoda pagrindą mūsų laisvei. Mūsų elgesys turi ne bet kuria kaina prisitaikyti prie išorinio žmogiško įstatymo, bet paklusti vidinei normai, Dievo balsui, kuris nušviečia veidą, leidžia šypsotis ir gyventi taip, kaip tai suvokiame širdyje, įsiklausydami į Dievo svajonę. Todėl, jei nesirūpiname to laikytis, nesistengiame užgydyti žaizdų, jei, bėgant metams, mūsų meilė darosi pikta ir agresyvi, vietoje to, kad būtų švelni ir nusižeminusi, mes atmetame Dievo svajonę ir jau svetimaujame savo širdyje…
Adolfas Grušas
