M. Slapšinskas OP: apie dominikonų atsikūrimą ir Šv. Jokūbo festivalį
Pastaruoju metu atsinaujina vis daugiau Lietuvos bažnyčių ir vienuolynų pastatų. Per Nepriklausomybės metus jau ne viena išsivadavo iš gelsvos spalvos, ypač išpopuliarėjusios sovietmečiu, kuri dar ne per seniausiai dominavo. Vilniečiai ir miesto svečiai iš karto atkreipia dėmesį ir į atsinaujinusią architektūrinę dominantę Lukiškių aikštės šone – Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią, kuri po neseniai baigtos rekonstrukcijos akį traukia rausva spalva. Apie šios bažnyčios ir dominikonų bendruomenės prisikėlimą kalbamės su dominikonų kunigu Mindaugu Slapšinsku OP.
„Ordiną, po Rusijos okupacijos, devyniasdešimtųjų pradžioje atkūrė brolis Jonas Dominykas Grigaitis, dar tarpukario Lietuvoje įstojęs į ordiną Raseiniuose, kur tuo metu egzistavo vienintelis vienuolynas. Tapęs broliu, jis išvažiavo studijuoti į Prancūziją, Vokietiją, grįžęs buvo įšventintas į kunigus. Netrukus prasidėjo karas, tačiau brolis Jonas Dominykas Grigaitis nutarė nesitraukti su kitais broliais į Vakarus ir liko vienas Lietuvoje. Slėpė vienuolišką tapatybę būdamas dieceziniu kunigu, su vyskupų pagalba tą laikotarpį išgyveno, dirbo“, – pasakoja kun. Mindaugas Slapšinskas. Atšilimo metu brolis Jonas Dominykas Grigaitis, kaip ir kitų vienuolijų atstovai, pradeda slaptai seminarijose ieškoti pašaukimų, kviesti į ordiną. Atgavus Nepriklausomybę, du broliai latviai, kurie sovietmečiu studijavo Rygos seminarijoje, du broliai iš Telšių seminarijos jau atkūrus Nepriklausomybę tampa dominikonais. „Nepriklausomybės pradžioje kun. Jonas Dominykas Grigaitis išsikovojo, kad dominikonams būtų grąžintas vienas iš ordinui tradiciškai priklausiusių vienuolynų, kuriame ir dabar gyvename bei darbuojamės – Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo vienuolynas su bažnyčia raudonais bokštais prie Lukiškių aikštės. Buvo atkurta struktūra, formuojamas generalinis Dominikonų ordino Baltijos šalių Šv. Angelų Sargų vikariatas. Tačiau naujų pašaukimų nebuvo tiek daug ir jie neatsirado taip greitai, kaip buvo tikėtasi. Dabar esame penki broliai Vilniuje, dar vienas lietuvis brolis darbuojasi Liepojos vienuolyne, vienas - noviciate Lilyje, kitas studijuoja Lione“, – pasakoja kun. Mindaugas. Kadangi ordino viduje generaliniams vikariatams nelabai sekėsi augti, buvo nuspręsta juos panaikint, įlieti į didesnę struktūrą. „Ir taip mes prieš 10 metų tapome Prancūzijos šiaurės vaikais, priklausome Prancūzijos provincijai“, – sako kun. Mindaugas.
Neseniai baigti vienuolyno bažnyčios rekonstrukcijos darbai, bet darbai „už tvoros“ vis dar vyksta. Ar visa buvusio vienuolyno teritorija grąžinta, ar tik dalis pastatų? Pasak kun. Mindaugo Slapšinsko, žmonės dažnai susipainioja: „Mes gyvename šalia Lukiškių aikštės esančioje senojoje dominikonų teritorijoje. Carinės Rusijos laikais vienuolynas ir visa teritorija buvo atimta, čia įrengta ligoninė, sovietmečiu ten įsikūrė I-oji tarybinė ligoninė. Po Nepriklausomybės atkūrimo čia veikė Šv. Jokūbo ligoninė, kuri vėliau buvo uždaryta. Tad kultūros ansamblio teritorija yra viena, tačiau priklauso dviem institucijoms – mes esame senųjų vienuolyno pastatų ir bažnyčios savininkai, o šalia –kiti savininkai, vystantys verslą, apie 2016 m. nusipirkę buvusios ligoninės pastatus, kurie nebuvo grąžinti ordinui, nors buvę mūsų teritorijoje, bet statyti ne brolių. Ką tik baigėme bažnyčios pastato išorės renovaciją, dar liko nemažai iššūkių sutvarkyti bažnyčios pastato vidų ir aplinką. Bažnyčios išorės renovacijos darbams vadovavau aš. Dabar tikrai puikiai suvokiame, kas yra statybos, ką reiškia įsikurti būstą ar restauruoti tėvų, senelių sodybą. Sunki statybų patirtis, atnešusi daug bemiegių naktų, įtampos. Tačiau kad ir kaip sunku buvo, per tą laiką susirinkome puikią komandą, išmokome dirbti kartu, pasitikėti vieni kitais – galėtume kartu dirbti ir kitus darbus. Tikriausiai tai yra didžiausia Dievo, gyvenimo dovana. Darbas sunkus, bet kai susirinko tinkami žmonės, rezultatas – įspūdingas“, – statybų ir paveldo renovavimo patirtimi dalijasi dominikonas.
Dominikonai – tai Pamokslininkų ordinas, ar pavyko išlaikyti tą charizmą? „Dabar brolių mažai, individualumą ne taip lengva išlaikyti, įvardyti, galbūt apsilankius vienuolyne labiau pasijaučia ta dvasia. Kartais mes, broliai, tarp savęs pasidžiaugiame, pasijuokiame ir pasiguodžiame, kad mūsų ir stiprybė, ir didžiausias skausmas tas pats – esame penki broliai, visi ganėtinai skirtingi, kurių interesai ir vizijos skirtingi. Tai reikalauja gebėjimo priimti kito nuomonę, apginti savąją, o tai ne visada lengva. Tad vienuolyno viduje tikrai jaučiame, kas yra dominikoniška demokratija“, - šypsosi brolis Mindaugas OP. O jį patį įkvepia menas: meilė teatrui, dailei jam teikia didžiausią džiaugsmą, norisi būti šalia meninio gyvenimo. Menas išties artimas Vilniaus dominikonams, jie globoja, organizuoja du festivalius – vasarą vykstantį kariliono festivalį ir sakralinės muzikos Šv. Jokūbo festivalį, kuris šiemet vyksta jau keturioliktąjį kartą. „Šv. Jokūbo festivalis – tai prieš 14–15 metų tarp Vilniaus dominikonų vienuolyno ir Vilniaus choro vadovų gimusios iniciatyvos vaisius, kuris koncentruojasi į chorinę muziką. Jis auga, plečiasi, neapsiriboja mūsų vienuolyno bažnyčia. Kas esate Vilniuje, mielai kviečiame žvilgtelėti į Jokūbo festivalio programą ir ateiti pas mus ar kitose erdvėse pasiklausyti“, – kviečia kun. Mindaugas.
(N.B. Rugsėjo viduryje prasidėję šių metų Šv. Jokūbo festivalis truks iki spalio 30 d.)