Ukraina: vienuolių, kurie lieka arti žmonių, drąsa ir pasiaukojimas

Nuolatinė privati ir bendruomeninė malda už karo pabaigą ir teisingą bei ilgalaikę taiką; dvasinė ir psichologinė parama traumą ir netektį patyrusiems žmonėms; nenuilstamos pastangos rūpintis būtiniausiais poreikiais tų, kurie prarado viską. Visa tai ir dar daugiau nuo pat karo pradžios daro Bažnyčia Ukrainoje. Vyskupai, kunigai, pašvęstieji asmenys ir pasauliečiai visų pirma išlieka „druska ir šviesa“, kuri atremia neviltį, norinčią įsiskverbti į jau daugiau kaip dvejus su puse metų kenčiančių žmonių sielas.

Tarnavimas bendruomenei karo metu

„Įstodamas į vienuolyną žmogus žengia gana radikalų žingsnį. Turėdamas šią patirtį už nugaros, tokio didelio iššūkio savo šaliai kaip karas metu vienuolis ar vienuolė nori šią patirtį pakartoti, tarnauti radikaliai. Tada kiekvienas nusprendžia, ką konkrečiai nori daryti“, – sako Bazilijaus Didžiojo ordino sesuo Magdalena Vytvycka, Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčios pašvęstųjų komisijos pirmininko pavaduotoja. Interviu Vatikano žiniasklaidai ji pasakoja apie komisijos veiklą šiuo išmėginimų laikotarpiu, atkreipdama dėmesį į pasirengimo pokariui svarbą. Taip pat pabrėžia, kaip svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp pagalbos kitiems ir rūpinimosi savimi. 

Vienuolių bendruomenių projektai

„Prasidėjus karui, buvo daug netikrumo ir nerimo, – sako s. Magdalena. – Pašvęstieji vyrai ir moterys yra žmonės ir, kaip ir visi kiti, iš pradžių reagavo į karą įvairiai: vieni bijojo, kiti norėjo vykti į užsienį padėti pabėgėliams, treti stengėsi patekti arčiau fronto ir tarnauti kapelionais arba nusprendė likti šalia žmonių priešlėktuvinėse slėptuvėse.“ Ukrainietė vienuolė priduria, kad šiandien vienuolių bendruomenės atgavo tam tikrą pusiausvyrą. Jos taip pat grįžta prie projektų, kuriuos buvo pradėjusios prieš karą, pradėjo naujas iniciatyvas. Viena jų – „Sparnai“, skirta padėti arčiausiai fronto esančiose teritorijose tarnaujantiems pašvęstiesiems asmenims dvasiškai ir fiziškai atsigauti, atsinaujinti.  Pasak vienuolės, yra daug pašvęstųjų asmenų, kurie nuo pat karo pradžios arba jau daugiau nei metus nuolat tarnauja sunkumus patiriantiems žmonėms, kariams, perkeltiesiems asmenims, pagyvenusiems ir neįgaliesiems. Jie susiduria su visais sunkumais, susijusiais su gyvenimu prie fronto linijos: stresu, nuovargiu, išsekimu, nerimu, miego trūkumu. Visa tai turi įtakos jų psichinei ir fizinei sveikatai, todėl Komisija nusprendė jiems surengti septynių dienų rekolekcijas gamtoje, atokiau nuo karo triukšmo.

Naujokų mokykla

Kitas projektas skirtas ugdymui yra „Naujokų mokykla“, kuri padėjo vienuolynų naujokams ištverti pirmuosius karo metus. Stojantieji į noviciatą jau ir taip turi padaryti tam tikrus pasirinkimus, o karo sąlygomis, kai viskas aplinkui nestabilu, kyla daug klausimų ir dvejonių. „Naujokų mokykloje“ jie turi galimybę susitikti su tokioje pačioje situacijoje esančiais žmonėmis, palaikyti vieni kitus, pasidalinti savo sunkumais, baimėmis ir rūpesčiais, rengiami susitikimai su psichologu.

Netikrumas dėl pokario

Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčios pašvęstųjų komisija svarstė, kas laukia šalies po karo. „Ukrainos gyventojai keičiasi: mažėja vyrų, daugėja našlių, beveik kiekvienas žmogus, įskaitant vaikus, vienaip ar kitaip nukentėjo nuo karo. Suprantame, kad turime rengtis pokario laikotarpiui, nes anksčiau ar vėliau jis ateis, ir būtent tada Bažnyčia ir pašvęstieji asmenys turės daug ką nuveikti, nes turėsime gydyti žaizdas ir padėti mūsų žmonėms grįžti į normalų gyvenimą. Šiuo atžvilgiu ypač reikia padėti vaikams, nes jie yra mūsų ateitis, ir net jei dabar jie ir toliau žaidžia ir juokiasi, viduje jie vis tiek kenčia dėl to, kas vyksta“, – sako vienuolė.

Galia gydyti žaizdas

Norint gydyti kitų žmonių žaizdas reikia turėti vidinės jėgos tai daryti. Ekstremaliomis sąlygomis, tokiomis kaip karas, nelengva rasti pusiausvyrą tarp tarnavimo kitiems ir rūpinimosi savimi. Vienuoliams, kaip ir visiems žmonėms, reikia dvasinės paramos, kurią jie gauna maldoje, ir žmogiškosios paramos, kurią teikia jų vienuolių bendruomenė. 

Pašvęstųjų moterų misija

Karo metu Ukrainos vienuolijos susidūrė su iššūkiais, su kuriais anksčiau nebuvo susidūrusios. „Išmėginimų akimirkomis viskas tampa labai intensyvu, atsiranda tam tikro radikalumo apraiškų, – dalijasi sesuo Magdalena. – Buvo ir tokių seserų, kurios buvo pasirengusios palikti vienuolyną ir stoti į kariuomenę ar norėjo tarnauti kapelionėmis kartu su kareiviais fronto linijoje.“ Daugelis kongregacijų vyresniųjų, ypač vyrų, leido savo nariams tarnauti karo kapelionais fronto linijoje.  „Stengiamės rasti pusiausvyrą, kad seserys turėtų galimybę tarnauti taip, kaip nori, bet kartu kad neprarastų savo pašaukimo, nes tokiomis aplinkybėmis pašvęstasis asmuo gali padėti labiau nei pasaulietis.“

(DŽ/Vatican News)