Kard. Ch. Schoenbornas OP: šventumas – tai tiesiog gyvenimas sekant Jėzumi
Kardinolas prisipažįsta, kad kiekvieną kartą, kai jis pažvelgia į liturginį kalendorių, vis tarsi iš naujo nustemba, kiek vyrų ir moterų, jaunų ir senų, per Bažnyčios istoriją buvo paskelbta šventaisiais. Dauguma jų yra mažai žinomi. Tačiau yra ir tokie visiems gerai žinomi, kaip Pranciškus Asyžietis, didžiąja vadinama Teresė Avilietė ir Teresėlė iš Lizjė. Visi žino šv. Antaną, kuri padeda surasti pamestus daiktus. Daugelyje šalių, o ypač Italijoje, labai populiarus šventasis yra tėvas Pijus. Lapkričio 1-ąją pagerbiame visus šventuosius – tuos, kuriuos žinome ir mėgstame, tuos, kurių nepažįstame, taip pat ir tuos, kurie nebuvo įrašyti į kalendorių.
Pasak kardinolo, reikia atsiminti, kad ne visi krikščionys taip gerbia šventuosius, kaip katalikai, kad dėl šventųjų kulto krikščionių istorijoje buvo ir šiandien tebėra nesutarimų. Kai kurios Bažnyčios laikosi nuomonės, kad šventųjų gerbimas yra klaidinga krikščionių tikėjimo forma, pasiskolinta iš pagoniškų religijų. Christianizuojant pagoniškas tautas, jų garbinti dievai buvo tiesiog pakeisti krikščionių šventaisiais, kad žmonės lengviau pereitų iš pagonybės į krikščionybę. Pasak kai kurių kritiškai į krikščionybės istoriją žvelgiančių mokslininkų, krikščionių šventieji perėmė senųjų dievų vaidmenis ir pareigas.
Pasak kardinolo, tikėtina, kad kai kuriais atvejais taip ir buvo. Vis dėlto, kai kalbame apie šventųjų gerbimą, svarbiausias dalykas yra ne tam tikros istorinės aplinkybės, bet klausimas: koks yra mūsų santykis su šventaisiais, kuriuos gerbiame? Ko iš tiesų mes tikimės, kai prašome šventojo ar šventosios užtarimo? Ko žmonės tikisi, kai uždega žvakelę prie Marijos ikonos ar šventojo relikvijų? Kodėl mėgstame skaityti šventųjų gyvenimų aprašymus?
Atsakymas: mes negerbiame stabų ar pusdievių, kurie neturi nieko bendra su mumis, žmonėmis. Iš tikrųjų mus žavi žmonių gyvenimo istorijos, žmonių, kurie, išlikdami visiškai žmogiški, padeda mums suprasti ir pajusti Dievo artumą.
Koks yra šventas gyvenimas mums taip pat sako Visų šventųjų iškilmės Evangelija, rašo kardinolas Christophas Schoenbornas. Tai garsieji Jėzaus Palaiminimai – Jėzaus mums paliktas krikščioniškojo gyvenimo pagrindinis įstatymas. Pats Jėzus buvo pirmasis, kuris gyveno šiomis nuostatomis, ir nuo jo laikų niekada netrūko žmonių, kurie žvelgė į Jėzų ir sekė juo. Šventumas ir yra ne kas kita, kaip sekti Jėzumi ir savo gyvenimu padaryti Jėzų matomą kitiems. Šventumas krikščioniškąja prasme – tai ne nežmoniškos pastangos, ne kažkoks ekstremalus sportas, bet tiesiog gyvenimas, stengiantis, kad jis darytųsi vis panašesnis į Jėzaus gyvenimą.
Žinome, kad praeityje buvo ir šiandien yra daug pavyzdingų krikščionių, kurie netampa oficialiai paskelbtais šventaisiais. Tokių žmonių yra visose krikščionių Bažnyčiose. Žmonių, gyvenančių Jėzaus dvasia, galima rasti visose religijose ir kultūrose. Tai žmonės, gyvenantys tuo, ką Jėzus laimina. Tai žmonės, kurie nesididžiuoja ir pripažįsta savo varganumą Dievo akivaizdoje; kurie geba liūdėti kartu su liūdinčiaisiais; kurie yra švelnūs, neskaudina kitų; kurie visomis jėgomis gina teisingumą; kurie yra gailestingi, nes patys patyrė gailestingumą; kurie turi tyrą, paprastą širdį; kurie yra taikdariai. Jie nėra kažkokie pusdieviai. Jie yra tikri žmonės. Juos mes branginame ir gerbiame. (jm / Vatican News)
