Pamplonos arkivyskupas. Laikas pasitikėti tikinčiaisiais pasauliečiais
Sinodas pabrėžė poreikį, rašo Pamplonos arkivyskupas, suteikti daugiau galimybių įsitraukti tikintiesiems pasauliečiams, vyrams ir moterims, atsižvelgiant į šių laikų pastoracinius poreikius. Jų įsitraukimui reikia bendradarbiavimo dvasios ir bažnytinės bei sinodinės bendros atsakomybės. Jis aptarė konkrečius poreikius, į kuriuos tikintieji pasauliečiai gali atsiliepti, priklausomai nuo aplinkybių.
Tai pasauliečių vyrų ir moterų dalyvavimas bažnytinės įžvalgos procesuose ir visuose sprendimų priėmimo etapuose. Pasauliečiai tikintieji turėtų būti sprendimų priėmimo procesų dalyviai, o ne tik stebėtojai. Tai galimybė užimti atsakingas pareigas, neliekant tik padėjėjais, vyskupijose ir bažnytinėse institucijose, įskaitant seminarijas, teologijos fakultetu. Tai didesnis pašvęstųjų asmenų (vienuolijų) charizmų pripažinimas, jų realizavimas bažnytiniame gyvenime ir pažanga vyskupų bei pašvęstojo gyvenimo atstovų tarpusavio santykių srityje. Tai kvalifikuotų pasauliečių, atliekančių teisėjų funkcijas kanoniniuose procesuose, skaičiaus didinimas. (Vos prieš kelerius metus tai buvo neįsivaizduojama). Tai Bažnyčios ir jos institucijų darbuotojų orumo ir teisių pripažinimas, pagarba jiems.
Sinodas nurodo, kad veiksmingiausias būdas auginti sinodinę Bažnyčią yra skatinti kuo platesnį visos Dievo tautos dalyvavimą sprendimų priėmime. Vieno asmens sprendimai vengtini, pageidautinas platesnis dalyvavimas. Kiekvienas bendruomenės narys turi būti gerbiamas, vertinant jo savybes, dovanas ir gebėjimus bendrų sprendimų labui.
Šiuo metu vyskupo, Vyskupų kolegijos ir Romos vyskupo sprendimai dėl dabartinės hierarchinės struktūros yra nepakeičiami. Kai kalbama apie kitus, yra minimas „tik konsultacinis balsavimas“. Tuo tarpu Sinodas atveria pageidautiną galimybę sinodinėje perspektyvoje peržiūrėti kanonines normas, patikslinant skirtumą tarp konsultacinio ir sprendžiamojo balsavimo, kad būtų aiškiau apibrėžta dalyvaujančiųjų sprendimuose atsakomybė. Kitaip tariant, Sinodas siūlo šiuo klausimu peržiūrėti Kanonų teisės kodeksą, jog būtų paaiškinta, kaip reikėtų balsuoti, kad būtų atsakyta į svarbius Bažnyčios klausimus.
Sinodas diegia būtiną praktiką, kuri jau taikoma daugelyje organizacijų, – atskaitomybę kaip skaidrumo ir veiksmingumo išraišką. „Tikiu, kad kuo esame skaidresni, tuo ir patikimesni“, – rašo ispanų arkivyskupas F. Rosello. Atskaitomybę ne vien apie finansinius dalykus, bet, kaip pažymima Sinodo baigiamajame dokumente, ir „dėl ganytojų gyvenimo būdo, pastoracinių planų, evangelizacijos metodų ir to, kaip Bažnyčia gerbia žmogaus orumą, taip pat savo darbuotojus.“
Tai prisideda prie skaidrumo ir daro Bažnyčią patikima bei įtikinama institucija, išsklaido visas abejones dėl vyskupų ir kunigų veiksmų. Nors jo paties vyskupijoje, priduria Pamplonos ganytojas, pastoracinė taryba yra sukūrusi pasauliečiams tikintiesiems būdus vertinti finansinius ir pastoracinius klausimus, laukia dar nemažas atskaitomybės įgyvendinimo darbas. Be to, pats Sinodas pripažino, kad yra nemažai parapijų ir vyskupijų, kur atskaitomybės ir vertinimo institucijos formaliai egzistuoja, bet praktiškai neveikia.
„Pripažįstu, kad dar laukia ilgas kelias, tačiau horizonte jau yra šviesų, skatinančių kurti labiau sinodinę ir dalyvaujančią Bažnyčią“, – rašo ispanų arkivyskupas. (RK / Vatican News)
