Paieška

Didysis arkivyskupas S. Ševčukas meldžiasi už karo aukas Didysis arkivyskupas S. Ševčukas meldžiasi už karo aukas 

S. Ševčukas: susitaikymas yra ilgas ir sunkus procesas

Šiomis dienomis Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčios didysis arkivyskupas Sviatoslavas Ševčukas davė interviu žinių agentūrai „Acistampa“, neišvengiamai paliesdamas įvairias temas, susijusias su jo kraštą siaubiančiu karu. Didysis arkivyskupas kalbėjo apie kai kuriuos žmogiškus ir egzistencinius karo aspektus.

Vienas iš tokių aspektų yra susitaikymas ir atleidimas, apie kuriuos kalba Bažnyčia. Karas kažkada pasibaigs, o žmonės liks gyventi vienas šalia kito, pažymėjo žurnalistas. Atsakydamas Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčios galva pabrėžė, kad į tautų susitaikymą negalima žvelgti paviršutiniškai.

Tai daug metų trunkantis ir sunkus procesas. Yra daug motyvų, dėl kurių negalima susitaikyti tuoj pat. Padarytos žaizdos ir paliktos nuoskaudos yra perduodamos iš kartos į kartą. Ganytojas pateikė ukrainiečių ir lenkų susitaikymo pavyzdį. Lenkų ir ukrainiečių diasporos ganytojai, šv. Jono Pauliaus pakviesti į Romą, šį procesą pradėjo prieš dešimtmečius ir, galima pasakyti, jis vis dar tęsiasi. Lenkų ganytojai jau turėjo panašios patirties su Vokietijos ganytojais, su kuriais 1965 metais kartu paskelbė tokią formulę – „atleidžiame ir prašome atleidimo“. Po II Pasaulinio karo to reikėjo tarp lenkų ir ukrainiečių. Šiuo požiūriu svarbus momentas įvyko 2001 metais, kai kardinolas Lubomyras Husaras popiežiaus Jono Pauliaus II vadovautose beatifikacijos apeigose, kurių metų palaimintaisiais paskelbti komunizmo kankiniai, paprašė lenkų tautos atleidimo už istorines skriaudas, kurias jai padarė ukrainiečiai, sakydamas, jog nenori, kad sunkios praeities nuodai užterštų dabartį ir sunaikintų ateitį. Vėliau panašus žingsnis žengtas ir Varšuvoje. Bet ir po šio abipusio atleidimo vienas kitam dar reikia nueiti tolimą kelią. Taip pat atsispirti nuolatiniams politikų mėginimams išnaudoti tautos skausmą, žadinti nuoskaudas, skatinti tautų susidūrimą.

Pasak didžiojo arkivyskupo, reikia priešintis mėginimams krikščionybę „iškošti“ per tam tikrą valstybinio režimo motyvų filtrą, paverčiant ją valstybės įrankiu. Tada skelbiama jau ne Kristaus Evangelija, bet valstybės ir nacionalinio egoizmo religija. Tai, neslėpė ukrainietis ganytojas, jis mato Maskvos patriarchate, kuris karą Ukrainoje pavadino „šventuoju karu“. Tai reiškia, kad pačių ukrainiečių ortodoksų žudymas todėl, kad jie yra kitos valstybės piliečiai, gali būti pavadintas „šventu“. Tai sunku suvokti. Maskvos patriarchato tikintieji, kurių yra ne vien Rusijoje, bet ir Ukrainoje, Moldovoje, kitose šalyse, vylėsi, kad jos patriarchas bus jų gynėjas, o ne Bažnyčios, kuri nori išsiplėsti, šauklys. Ši Bažnyčia pernelyg suartėjo su Rusijos valstybės siekiais ir todėl susvetimėjo su savo bendruomenėmis kituose kraštuose. Šios Bažnyčios nariai Ukrainoje išgyvena didelę tapatybės krizę ir dažnai ją palieka. Tačiau klaidinga manyti, kad jie paprasčiausiai pareina į kitą, pavyzdžiui, savarankišką Ukrainos ortodoksų Bažnyčią. Daug tų, kurie pasijuto išduoti savo Bažnyčios, nebepasitiki jokia Bažnyčia. Tai didelė tragedija. Todėl, pasak S. Ševčuko, jis daug kartų tvirtino, jog „rusų pasaulio“ ideologija užminuoja pačios evangelinės žinios patikimumą.

Jei karas atitolino daug žmonių nuo Dievo, tai tai taip pat tiesa, kad jį priartino ir, tam tikra prasme, privertė atrasti autentišką tikėjimą. Karas sudaužė paviršutinius Dievo įvaizdžius, jie nebeveikia. „Kur yra Dievas? Koks yra tikras Dievas?“ Iš šių gilių egzistencinių klausimų gimsta autentiški atsivertimai. Žmonės ieško gyvo ryšio su Dievu, atrasdami, kad jis, kaip bebūtų keista, yra tarp mūsų ir kenčia su mumis. Kad žmonių kančios yra Viešpaties kančia, kad jis kankinamas ir žudomas, kaip ir žmonės. O tada ir viltis, kad Kristus prisikels nužudytųjų, nukankintųjų kūnuose, nebėra tik abstrakti idėja, bet išgyventa tikėjimo patirtis. (RK / Vatican News)

2024 lapkričio 18, 16:49