Paieška

Akvilė Minčinkaitė (asm. arch. nuotrauka) Akvilė Minčinkaitė (asm. arch. nuotrauka) 

Akvilė Minčinkaitė: apsisprendimas nepasiduoti yra vilties pradžia

Laikotarpis prieš Kalėdas – adventas – dažnai siejamas su laukimu bei viltimi. 2025 metai ypatingu būdu mūsų žvilgsnius ir mintis kreips į vilties temą. Todėl pokalbiui apie viltį susitikome su Akvile Minčinkaite, kuri, besisukdama daugybėje veiklų, – nuo Lietuvos „Carito“ savanoriškos veiklos koordinatorės pareigų iki savanorystės organizacijoje „Savanoriai vaikams“, geriau žinomos „Niekieno vaikų“ iniciatyvos pavadinimu, sutiko pasidalyti savo mintimis.

Kas jums yra viltis?

Man viltis yra tarsi laužas, galintis liepsnoti ir prikviesti daug žmonių. Aplink tokį laužą gali būti dainuojamos dainos, vykti šokiai, jaukiausi pokalbiai. Arba laužas gali vos vos rusenti – atrodo, ir žmonių mažėja, ir jau nebeverta būti. Tačiau kartais užtenka vieno pūstelėjimo ir vėl įsiplieskia ugnis. Gal juokingai nuskambės, bet dar viltis – tai kaip automobilio užvedimo garsas žiemos metu. Kai vis mėgini ir, atrodo, nesigauna. Žmonių, kurie užvedinėja automobilio variklį, akyse matyti daug vilties: dar pamėginsiu, gal pavyks? Noras išvažiuoti ir pasiekti kelionės tikslą kaip užvedamo automobilio variklio garsas ir yra toji viltis.

Iniciatyva „Niekieno vaikai“ yra skirta vienišiems vaikams, esantiems ligoninėse ar krizių centruose. Kaip viltis yra susijusi su jūsų savanoryste, darbine patirtimi ir ko ji moko? 

Viltis neatsiejama nuo viso mano gyvenimo, todėl negalėčiau išskirti, kad kažkur jos buvo daugiau ar mažiau. Mano savanorystėje su „Niekieno vaikais“ viltis yra ten ateiti ir nepasiduoti, kai matai, kad sunku. Tarsi norėtum gailėtis, bet tuo metu viltis tampa apsisprendimu, kad aš nesigailėsiu, bet duosiu tai, ką galiu geriausia. Manau, kad taip yra ir gyvenime, kad ten, kur mes norime nepasiduoti, apsisprendžiame, jog nepasiduosime, tas apsisprendimas tampa vilties pradžia.

Ką jums reiškia būti vilties piligrime savanoriaujant su vaikais? O gal yra žmogus, kuris jums teikia viltį? 

Niekada negalvojau, jog esu vilties piligrimė. Atrodo, kad kai gyveni savo gyvenimą ir pasirenki sąmoningai daryti tai, ką nori, ir atsirandi ten, kur nori, patinka ir matai prasmę, viskas tampa natūralu. Užtenka gyventi savo gyvenimą ir, žiūrėk, kažkas iš šalies tave jau vadina vilties piligrimu. Tačiau aš tokia nesijaučiu. Jaučiuosi laiminga, kai reguliariai nueinu į vaikų globos namus ir leidžiu laiką su jais. 

Man labiau vaikai yra vilties piligrimai, kurie su savo mažomis kojytėmis ir savo ištiestomis rankytėmis atbėga vos išgirdę savanorius, įeinančius pro duris. Atbėga apsikabinti, papasakoti, kaip sekėsi. Vyresni, kurie dieną būna darželyje, vos grįžę skuba nusiauti savo batukus, kad tik neužtruktų ir galėtų taip pat atbėgti pas savanorius. Man jie yra vilties nešėjai, kurie ne tik tiki, bet ir pasitiki atėjusiais savanoriais.

Kaip padėti surasti viltį kitam, kai jis jaučiasi beviltiškai ar yra patekęs į labai sudėtingą situaciją?

Prisimenu savo savanorystę Kauno kalėjime pas nuteistuosius nepilnamečius. Praėjusiais metais turėjau su penkiais iš jų pokalbius apie jų gyvenimą: nuo gimimo iki atsiradimo ten, kur juos sutikau. Visų paklausiau: ar tu turi vilties? Iš savo perspektyvos žvelgdama galvojau, kad tai bus lengvas klausimas, man atsakys „Taip“, o aš sakysiu: „Va kaip gerai.“ Tačiau, kai pirmas man pasakė „Ne“, šiek tiek sutrikau ir galvojau: kodėl nematai vilties? O jis man sako: „Čia vilties nėra.“ Galvoju, gerai, čia su juo baigsime, užduodu klausimą kitam: ar tu turi vilties? Ir kitas man atsako: „Ne, čia vilties nėra.“

Tada galvoju, palaukite, sustokime. Pradedu dairytis ir ką aš matau: klasę, niekuo neypatingą, langus su grotomis, pro kuriuos vaizdas ne į SPA kurortą, jaunuolių gyvenimus, kurie klausia, ar aš pati matau vilties jų istorijose? Tačiau vilties nematau, matau tik kaip stipriai gali nesisekti, nors suprantu, kad šie asmenys kalėjime yra ne todėl, kad gatvę ne ten perėjo. Tuomet galvojau, ką dabar daryti, žmogus neturi vilties. Tada supratau, kad nereikia mėginti įpūsti vilties, reikia tiesiog būti šalia tiek, kiek gali, ir toks, koks esi. O jei kas nors klausia, ar aš turiu vilties, nuoširdžiai atsakyti, kodėl jos turiu. Todėl nereikia bandyti įpūtinėti vilties, nes jei pats žmogus jos neturi, tai vargu, ar pavyks, bet, jei gali, tiesiog būk kartu ir liudyk viltį savo gyvenimu.

O kaip apibūdintumėte viltį, kurią matote vaikuose? Ar galbūt kitoje – darbinėje, asmeninėje – patirtyje? 

Viltį dažniausiai matau beviltiškume. Skamba paradoksliai, bet kai mums viskas sekasi, atrodo, kad taip ir turi būti. Tačiau, kai mums pradeda nesisekti, kai tie automobiliai pradeda neužsivesti, žadintuvai nesuskamba, dingsta elektra ir kt., pradedu matyti viltį kituose žmonėse. Grįžtant prie automobilio pavyzdžio, kai pačiam nebesiseka jo užvesti, pradedame dairytis aplink arba ieškome, kam galėtume paskambinti. Tuomet viltį, kad pavyks pasiekti kelionės tikslą, atneša kažkas kitas.

Kai sugebu nuolankiai pripažinti, kad vienas negaliu, tada pamatau viltį kituose. Čia prisimenu vieną mėgstamiausių giesmių „Ką padarėt vienam iš mažiausiųjų brolių“, kuri man sako, kad, jei gyventume šios giesmės žodžiais, tos vilties būtų žymiai daugiau.

Jei galėtumėte vienu žodžiu apibūdinti viltį, koks jis būtų?

Grįžčiau prie mūsų pokalbio pradžios ir sakyčiau, jog laužas arba liepsna, kuri gali tiek šildyti, tiek gąsdinti ar net sudeginti (jei jos yra per daug).

Dėkoju už pokalbį.

(Aistė Karpytė / Vatican News)

2024 gruodžio 22, 10:32