Antrasis advento sekmadienis
Penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, Poncijui Pilotui valdant Judėją, Erodui esant Galilėjos tetrarchu, jo broliui Pilypui – Iturėjos bei Trachonitidės krašto tetrarchu, Lisanijui – Abilėnės tetrarchu, prie vyriausiųjų kunigų Ano ir Kajafo, pasigirdo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje. Jis apėjo visą Pajordanę, skelbdamas atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti, kaip parašyta pranašo Izaijo kalbų knygoje: „Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus! Kiekvienas slėnis tebūna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nulygintas. Kreivi keliai taps tiesūs, o duobėti – išlyginti. Ir visi žmonės išvys Dievo išgelbėjimą.“ (Lk 3, 1–6)
BŪTI PRANAŠU
Jonas Krikštytojas yra paskutinis iš pranašų. Jis buvo Jėzaus pirmtakas ir tikriausiai vienas iš jo mokinių…
Lukas, kaip ir kiti didieji to meto rašytojai, Krikštytojo istoriją pasakoja, išvardydamas to meto politinių ir religinių valdovų vardus: Tiberijus Cezaris, Poncijus Pilotas, Erodas, Pilypas, Lisanijus, Anas ir Kajafas. Evangelistas dar kartą nori mums priminti, kad mes keliaujame per gyvenimą ne sekdami pasakomis. Su jam įprastu tikslumu jis prieš skaitytojo akis iškelia to meto galinguosius, septynis vardus, simbolizuojančius valdžios pilnatvę kiekvienoje vietoje ir laike. Tame vardų sąraše yra svarbiausio lūžio taškas: Dievas nusileidžia ant tų, kurie nori Jį priimti, o ne ant garsiųjų istorijos veikėjų. Jis nusileidžia ant Jono…
Apie Joną Krikštytoją žinome nedaug: jis gimė Ain Karime, nutolusiame nuo Jeruzalės per septynis kilometrus. Jo tėvas buvo kunigas Zacharijas, jis gyvena dykumoje, keliauja po Jordano regioną ir skelbia atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti. Žmogus, balsas, dykuma – tai tie dalykai, kurie iškrinta iš pasaulio galingųjų geografijos. Ant sutepto galios mechanizmo nukrenta smėlio grūdelis, pranašiškas grūdelis.
Iš tiesų gražus šis Luko aprašymas, išaukštinantis Jono pasiuntinybę. Dievo logika atskleidžia savo trikdantį naujumą. Dievas ir toliau vengia galingųjų. Kaip ir Marijos atveju, pasirinkimo kriterijai skiriasi nuo pasaulio kriterijų. Tuomet, kai renkasi Dievas, tai nulemia tikrai ne asmens šlovė ar garbė.
Dievo žodis nusileidžia ant Jono dykumoje. Judo dykuma tampa pasaulio centru. Tai labiau teologinė nei geografinė vieta. Geografiniu požiūriu – tai beveik negyvenamas kalnuotas regionas, kuriame labai mažai augmenijos, tačiau Biblijoje tai visų pirma vieta, per kurią reikia pereiti. Norint pasiekti tikslą bet kurioje pažadėtoje žemėje reikia turėti drąsos ir jėgų įveikti dykumą, savo asmeninę dykumą. Dykuma buvo būtinas perėjimas Izraelio tautai, būtina vieta Mozei, Elijui, tokia ji bus ir Jėzui. Dykuma, daugiau nei fizinė vieta, yra gyvenimo dimensija. Dykumoje žmogus yra toks geras, kokia yra jo širdis, jis yra be kaukių ir be baimių. Dykuma - tai vieta, kur galima atvirai pažvelgti į save veidrodyje, kur negalima bėgti nuo savęs, nebegalima ieškoti atsakymų kitur. Dykumoje niekas neegzistuoja: esame vieni su savimi, ir tai kelia baimę.
Dykumoje Krikštytojas skelbia atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti. Jis nesako ilgų pamokslų. Jo kalba prasideda nuo širdies ir pasiekia širdį.
Jono žodžiuose, atkartojančiuose pranašo Izaijo žodžius, randame vieną iš dvasinio gyvenimo ypatybių – laukimą. „Taisykite Viešpačiui kelią“... Tai priminimas, kad vien pasyvus laukimas nėra naudingas. Lengva sakyti, kad laukiame Jėzaus atėjimo, tačiau ką tai reiškia praktiškai? Jonas primena: reikia ištiesinti takus, užpilti kiekvieną slėnį, nukasti kiekvieną kalną ir kalvą. Tai priminimas nustoti atidėlioti ar apsimetinėti, kad yra kitaip, nes svarbu ne tai, kad laukiame, o tai, ko laukiame.
Jonas yra paskutinis Senojo Testamento pranašas ir pirmasis Jėzaus apaštalas, nes liudijo Jėzų dar būdamas gyvas. Evangelijos sakinyje: „Pasigirdo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje“, telpa ir mūsų pašaukimas. Visi esame pašaukti būti pranašais. Pranašas yra ne tas, kuris nuspėja ateitį. Pranašas yra tas, kuris kalba Dievo vardu; jis yra Dievo balsas. Esame pašaukti gyventi ir siūlyti atversti širdis, klusniai, bet ryžtingai pasmerkti neteisingumą Bažnyčioje ir už jos ribų. Kiekvienas iš mūsų pašauktas būti pranašu, būti ženklu ten, kur gyvename, būti bent truputį „Dievo skaidrumu“, tačiau pirmiausia mus turi pasiekti nugalėti Kristus. Reikia išgirsti Viešpaties žodį…
Adolfas Grušas
