IV advento sekmadienis

Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą. Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta.“ (Lk 1, 39–45)

ATEINANTIS DIEVAS

Marijos susitikimas su Elzbieta  yra savotiškas iki tol papasakotų dviejų apreiškimų Zacharijui ir Marijai atbaigimas. Šioje vienintelėje visoje Evangelijoje scenoje, kurios veikėjos yra vien moterys, nuostabiai aprašoma, kaip Dievas ateina į žmonių istoriją. Atėjimas tampa įmanomas per dviejų moterų tikėjimą.

Elzbieta ir Marija yra „giminaitės“, nes keliauja panašiu keliu. Jų nėštumas yra nesuprantamas, vyrai – skeptiški, o laukiami kūdikiai – išskirtiniai. Marija su Elzbieta sutaria, nes išgyvena panašias patirtis. Gyvenime visuomet kitus suprantame dėl dviejų priežasčių: arba todėl, kad mums nutinka tie patys dalykai, arba todėl, kad sugebame įeiti į vienas kito širdį.

Marija iš šiaurinės Galilėjos dalies leidžiasi į kelionę, į pietinę Judėjos dalį. Lukas mums Mariją pristato kaip ryžtingą, stiprią, drąsią moterį, kuri leidžiasi į ilgą kelionę „skubėdama“, nes meilė visada skuba, ji netoleruoja delsimo. Ar atkreipėme dėmesį, kad Evangelijoje Marija niekada nebūna viena, ji niekada neatsiskiria, neieško sau išimčių, bet nuolat eina pas kitus? Marija žino, kad kiekvienas pašaukimas yra tikras tik tada, kai jis skirtas kitiems. Šia prasme kelionė yra tikrasis mūsų gyvenimo matmuo.

Vos įžengusi į vidų, Marija pasveikina Elzbietą. Pagal mandagumo taisykles pirmiausia reikėjo pasveikinti Zachariją, tačiau Marija to nepadaro. Zacharijas, kunigas ir religingas žmogus, priešingai nei dvi moterys, kurios pasitiko Dvasią, atmetė Dievo skelbimą, todėl tapo kurčias ir nebylys. Lukas mums sako, kad tik įsimylėję gali atpažinti meilę, tik laimingi žmonės gali suprasti tam tikrus poelgius. Zacharijas to nesupranta, jis nemoka stebėtis, jis neturi Marijos ir Elzbietos širdies.

Visa scena kupina nuostabos. Nuostaba – tai sutrikimo jausmas, kurį sukelia kažkas netikėta. Jei pašalintume nuostabą, šis puslapis, o gal ir visa Evangelija netektų prasmės. Šiandien mums kaip tik ir stinga nuostabos. Iš esmės, atrodytų, žinome viską, net ir apie Dievą. Visada turime greitą atsakymą, niekuo nebesistebime, viską planuojame, net ir nuostabą, todėl Dievui ir nebelieka vietos mūsų gyvenime.

„Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios“… Du kartus Lukas pakartoja, kad kūdikis iš džiaugsmo pašoko įsčiose. Dievas suteikia džiaugsmą. Jonas Krikštytojas, dar būdamas įsčiose, atpažįsta, kad būtent Marijos Kūdikis yra Tas, kuris turi ateiti. Marija tą pačią Dvasią perduoda Elzbietai. Lukas ironiškas: Zacharijas, kunigas, neturi Dvasios, nes yra pernelyg užsiėmęs savo pamaldumu ir ritualais. Vietoj to Dvasią gauna jo žmona, nes Dvasią turi tie, kurie priima Dievą. Lukui pirmieji Naujojo Testamento pranašai yra dvi moterys.

Elzbieta balsiai sušuko: „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!“ Atrodytų, iš kur Elzbieta žinojo, jog Marija laukiasi Dievo Sūnaus? Už šio akivaizdaus nenuoseklumo slypi gražus teologinis principas: Dvasia, o ne paprastas žmogiškas žvilgsnis leidžia mums įžvelgti anapus. Tik tikėjimo akimis žvelgdami galime pastebėti Dievo žingsnius žmonijos istorijoje. Elzbieta suvokia, kad Dievo dovana žmogui yra pats Dievas.

Tai, kas vyko šių dviejų moterų susitikimo metu, nusako Dievo planą visai žmonijai: pagaliau būti pripažintam žmonių Jo apsilankymo metu.

„Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“, –  tai pirmasis Evangelijos palaiminimas. Juo sugriaunamas tikėjimo ir gyvenimo atskyrimas. Mums labai dažnai atrodo, kad mūsų gyvenimą skiria siena: iš vienos pusės – kasdienė rutina, darbas, šeima, o iš kitos - tikėjimas, jo šventės ir liturgija. Du beveik nesutaikomi pasauliai…

Kaip galime atpažinti Viešpaties apsilankymą? Iš tiesų tai labai paprasta: kažkas mumyse ima šokti iš džiaugsmo. Džiaugsmas – tai Viešpaties parašas ant visų jo darbų. Susitikimas su Dievu pakeičia mūsų požiūrį į žmones, pasaulį ir gyvenimą. Mums reikia iš naujo supinti tikėjimo ir gyvenimo gijas. Dievo patirtis negali būti tik sekmadienio pamaldos bažnyčioje. Jis yra ten, kur esame, ir mums nereikia Jo užkariauti, Jis yra dovana, kurią reikia priimti.

Ieškokime Jo savo dienų banalybėje ir suprasime, kad Jis mus jau surado…

Adolfas Grušas