Paieška

Kauno benediktinių vienuolyno 400 metų jubiliejaus minėjimas (Giedriaus Tamaševičiaus nuotrauka) Kauno benediktinių vienuolyno 400 metų jubiliejaus minėjimas (Giedriaus Tamaševičiaus nuotrauka) 

Ses. Gabrielė Aušra Vasiliauskaitė apie Kauno benediktinių jubiliejų

Lapkričio 30 d. Kauno seserų benediktinių bendruomenė šventė 400-ų metų jubiliejų – 1624 m. buvo patvirtinta seserų benediktinių vienuolyno fundacija Kaune. Tai – seniausia Lietuvoje iki šių dienų veikianti vienuolija.

Kauno katedroje Mišioms vadovavo Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, koncelebravo nuncijus arkivysk. Georgas Gänsweinas, Solemo benediktinų vienuolyno abatas Geofroy Kemlinas OSB, kard. Sigitas Tamkevičius SJ, Vilniaus arkivysk. Gintaras Grušas, delegatas užsienio lietuvių katalikų sielovadai arkivysk. Lionginas Virbalas SJ, vysk. Eugenijus Bartulis, vysk. Darius Trijonis, vysk. Saulius Bužauskas, vysk. Jonas Ivanauskas, vysk. Algirdas Jurevičius ir vysk. Rimantas Norvila ir kiti Lietuvos kunigai.

Apie reikšmingą sukaktį ir ją lydinčias Dievo malones bei svarbiausius įvykius bendruomenės istorijoje sutiko papasakoti Jubiliejinio komiteto pirmininkė doc. dr. ses. Gabrielė Aušra Vasiliauskaitė.

Popiežius Jonas Paulius II yra rašęs, kad kiekviena benediktinių bendruomenė „tebūna ant kalno pastatytas miestas. Tegul gyvena atokiau nuo aplinkinio pasaulio šurmulio, bet tebūna visada atvira vargšams, piligrimams, visiems, siekiantiems priartėti prie Evangelijos tiesos“. Šiandien, benediktinių bendruomenė yra kone miesto centre, nors kūrimosi laikotarpiu tai buvo atokus nuo miesto kraštas, tiesa?

Taip, tai iš tikrųjų tiesa. Šv. Mikalojaus bažnyčia buvo už Kauno miesto sienų, kai 1621 m. karalius Zigmantas Vaza ją padovanojo seserims benediktinėms. Nors aplink buvo upės, miškai ir pievos, tačiau nuo šurmulio jos toli nepabėgo, nes teko bylinėtis su Kauno miestu, valdyti daug palivarkų ir tvarkytis su gauta žeme (būsimų benediktinių kraičiu). Pirmoji šio vienuolyno abatė buvo s. Eufemija Ona Skorulskytė. 1623 m. ji su dar devyniomis seserimis atvyko iš Nesvyžiaus (dabartinės Baltarusijos) į Kauną. Benediktinių bendruomenės gyvavimo istoriją pradėjo aštuonios seserys. Ši bendruomenė, po fundacijos pradėjusi plėstis, išlaikė savo tęstinumą ir niekada nebuvo išnaikinta.

Akivaizdu, kad keturi šimtmečiai Kauno seserų benediktinių bendruomenėje turėjo apsčiai reikšmingų įvykių. Jeigu reikėtų išskirti 3 svarbiausius, kokie jie būtų?

Išskirčiau tuos sukrečiančius įvykius, kurie bendruomenę privertė pasitempti, ieškoti naujų būdų ir keistis, tampant atviresnėms žmonėms. Pirmasis supurtymas – XVII a. vidurio Lenkijos-Lietuvos valstybės karas su Maskva. Tai buvo vienas baisiausių karų LDK istorijoje. 1655 m. rugpjūčio 18 d. Rusijos kariuomenė okupavo Kauną – tiek Kaunas, tiek Vilnius tapo panašūs į dabartinę Bučą. Benediktinių šis siaubas neaplenkė ir likusios gyvos kelios seserys parbėgo į Kauno benediktinių bendruomenę.

Rusai iš Kauno buvo išvyti tik 1661 m. gruodžio 2 d. Ši okupacija stipriai paveikė kiekvieną Kauno gyventoją. Šalia kariuomenės niokojimų prisidėjo maro epidemija ir badmetis. Karo metu Maskvos kariuomenė ypač negailėjo LDK katalikų bažnyčių ir vienuolynų, tad jie patyrė stiprius nuniokojimus. Tuo metu LDK vakarinę dalį užpuolė kitas priešas – Švedija, okupavusi Žemaitiją.

Gresiant karui, pirmosios savo namus paliko Smolensko ir Oršos benediktinės. Nėra aišku, kas atsitiko su Minsko benediktinėmis. Nesvyžiaus benediktinės pabėgo į Gdanską, kur praleido karo metus. Maskolių antpuolis buvo pragaištingas Vilniaus benediktinių vienuolynui. 1650 m. abatės Marijonos Kučkovskytės (Kuczkowska) iniciatyva pastatyti vienuolyno ir bažnyčios pastatai buvo nuniokoti, o 1655 m. rugpjūčio 18 d. žuvo penkios seserys. Likusios pabėgo ir prisiglaudė Kauno benediktinių vienuolyne, kuris taip pat atsidūrė okupacijos zonoje.

Vilniaus benediktinės į Kauną atsinešė pasakojimą apie baisias bažnyčioje surengtas vienuolių žudynes, kuris laikui bėgant išvirto į legendą, kad būtent Kauno vienuolės buvo žiauriai išžudytos priešo kariuomenės. Tokie pasakojimai ir šiandien gyvi Kauno benediktinių vienuolyne. Žudynes išgyvenusioms vienuolėms buvo leista kaip kančios ženklą nešioti prie veliumų prisiūtus raudonus kryželius, tokius nešiojo ir Kauno benediktinės.

Labai mažai išliko žinių, kaip gyveno benediktinės okupacijos metais. Kai kurie duomenys rodo, kad seserys greičiausiai pabėgo iš maro apimto miesto, išsiskirstė ir karo metus praleido palivarkuose Paštuvoje bei Sudvoiškiuose. Karų sukeltos netektys sutapo su pirmosios vienuolyno abatės Onos Eufemijos Skorulskytės mirtimi 1657 m. Po šių nelaimių vienuolynas buvo kitoks tiek dėl materialinių ir dvasinių nuostolių, tiek dėl vadovybės pasikeitimo.

Kitas smūgis bendruomenei buvo suduotas 1864-aisiais. Caro valdžia išleido įsakymą nebeleisti priimti jokių naujokių, o seserys buvo paliktos išmirti. Tai buvo gausių pokyčių ir caro administracijos varžymų periodas. Patiriančios sunkumus seserys mėgino nuslėpti nuo caro valdžios tikrąjį vienuolių skaičių vienuolyne, tačiau buvo bejėgės prieš caro reikalavimus.

Reikia pasakyti, kad Kauno benediktinių vienuolyne šiandien egzistuoja pasakojimas, kad XIX a. benediktinės, siekdamos, kad vienuolynas nebūtų uždarytas, mirus senajai vienuolei, slapta priimdavo kitą vienuolę, jai suteikdamos tą patį vardą, taip apgaudamos caro administraciją. Tai – legenda, kadangi XIX a. vienuolių sąrašai liudija, kad buvo reikalauta rašyti ne tik vienuolių vardus, bet ir pavardes, nurodyti jų amžių, kilmės vietą, įstojimo į vienuolyną datą, tad tiek suklastoti duomenis būtų sunku. Tačiau paprastai kiekvienoje legendoje yra grūdas tiesos, apaugęs įvairiais pasakojimais. Turėjo pakakti bent vieno ar dviejų atvejų, kad toks pasakojimas įsitvirtintų.

Kai 1905 m. vienuolyne atidaromas noviciatas,  bendruomenėje prasideda naujas klestėjimo laikotarpis. Nors galima pasakyti, kad 1911 m. vienuolyno  vyresniąja tapus Varšuvos miestietei s. Kolumbai Cecilijai Baranowskai, graži darnios bendruomenės iliuzija pradeda birti į šipulius, prasideda bendruomenės skilimo etapas. Nauja vienuolyno vyresnioji skatina tik lenkiškos kultūros puoselėjimą vienuolyne, paminant lietuvybę. Norint seseriai įstoti į bendruomenę reikia būti lenkų tautybės, kadangi tai liudija bajoriškumą. Dėl šios priežasties seserys dokumentuose sulenkindavo savo pavardes, kad galėtų tarnauti Dievui ir žmonėms būtent šioje bendruomenėje.

Viskas pasikeitė 10 lenkuojančių seserų išsiuntus į Kolainius (išvyko ir bendruomenę suskaldžiusi s. Kolumba). Likusios seserys 1924–1925 m. intensyviai ieško naujojo vienuolinio gyvenimo formų. Jos buvo pilnos entuziazmo ir noro gyventi naujojoje dvasioje, išlaikyti benediktiniškuosius bruožus. Žinoma, praktiniame gyvenime šios vienuolės siekė popiežiškosios klauzūros panaikinimo ir vienuolyno jurisdikcijos perdavimo dieceziniam vyskupui.

Prasidėjo bendruomėnės klestėjimo ir atsigavimo laikotarpis. Prie to prisidėjo šiuo metu į šventųjų garbę norimi pakelti asmenys. 1926 m. vienuolinį gyvenimą atnaujinti bei modernaus gyvenimo sąlygoms pritaikyti seserims padėjo palaimintasis vyskupas Jurgis Matulaitis. Dvasinį vienuolyno būvį sustiprino palaimintasis vyskupas Teofilius Matulionis, tuo metu ėjęs bendruomenės kapeliono tarnystę, 1938 m. įvedęs Švč. Sakramento adoraciją. Tarpukario metu benediktinių bendruomenė visoje vienuolyno istorijoje buvo didžiausia.

1948 m. išvarius seseris iš vienuolyno, liepus išsikraustyti per 24 val. ir uždarius bažnyčią, bendruomenės seserys liko išsiskirsčiusios po visą Lietuvą, tačiau neprarado savo tradicijų ir papročių: vyko įvilktuvės, buvo duodami įžadai, seserys kartu melsdavosi. Pogrindžio sąlygomis gyvenančios seserys sugebėjo nešti Kristaus žinią ten, kur dirbdavo ir tarnaudavo: įvairiose vietose katechetizuojant vaikus, darželiuose, mokyklose, ligoninėse. Kai 1992 m. kovo 25 d. buvo atšventinta bažnyčia, seserys pradėjo sugrįžti į vienuolyną, bandydamos išsaugoti tai, ką buvo praradę.

O koks nutikimas bendruomenės istorijoje jus asmeniškai labiausiai įkvepia ir pastiprina? Kodėl?

Būtent šioje bažnyčioje 1938 m. pal. Teofilius Matulionis įsteigia pirmąją Švč. Sakramento nuolatinės adoracijos vietą Lietuvoje, kurioje ir šiuo metu vyksta adoracija, dalyvaujant visiems tikintiesiems. Jau tuo metu seserys buvo stiprios montesorininkės, jos turėjo vaikų namus, darželius, juose dirbo kaip vedėjos, auklėtojos ir mokytojos visoje Lietuvoje. Šios vaikų prieglaudos (ypatingai Čiobiškio vaikų prieglauda) tapo slėptuvėmis gelbėjant žydų vaikus. Palaimintasis arkivysk. Teofilius Matulionis buvo šios žydų gelbėjimo misijos sąjungininkas. Po Nepriklausomybės atgavimo trys seserys ir arkivyskupas Teofilius buvo apdovanoti  Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiais (po mirties) už žydų gelbėjimą nacių okupacijos metu.

Labiausiai mane sukrečia žydų gelbėjimo istorijos ir tardymai, kuriuose atsiskleidžia seserų drąsa. Tikiu, kad Dievas įkvėpė drąsos nieko nebijant daryti tai, ką jos turi daryti, ir neprarasti žmoniškumo jokiomis gyvenimo sąlygomis.

Sakoma, kad jubiliejiniai metai paprastai būna kupini Dievo malonių, Jo meilės ženklų. Kokias jų galėtumėt įvardinti kaip itin svarbias?

Yra be galo daug Dievo malonių ir Jo meilės ženklų mūsų bendruomenei, sakyčiau daug stebuklų, padedant mūsų amžinam kapelionui palaimintajam arkivysk. Teofiliui Matulioniui. Bet šiuo jubiliejiniu metu norėčiau išskirti tik keletą. Mums, kaip bendruomenei, Dievo malonė, kad ses. Magdalena Marija Vaitiekūnaitė duos šių metų, Jubiliejinių metų, gruodžio 8 d. amžinuosius įžadus. Tai tikrai yra pati didžiausia Dievo malonė ir Dievo meilės ženklas mums, kai taip trūksta pašaukimų į pašvęstąjį gyvenimą.

Kitas didžiulis ženklas yra žmonių meilė. Kiek yra daug rėmėjų, geradarių ir aukotojų, kurie padeda mūsų bendruomenei, kad mes galėtume vykdyti mums pavestą misiją. Tikrai norisi dėkoti tiems, kurie visada yra šalia tiek materialiai, tiek nematerialiai, išsitiesia mums ranką, kai jos labiausiai reikia. Esate Dievo rankos, kojos, o labiausiai pulsuojanti didžiulė Jo Širdis. Be jūsų visų nebūtų mūsų, kaip gyvuojančios ir visais plaučiais kvėpuojančios, bendruomenės. Tik visi kartu galime kurti Dievo Karalystę čia, žemėje. Brangieji, ačiū, kad esate.

(Aušra Čebatoriūtė / Vatican News)

2024 gruodžio 01, 11:54