S. Ritos pašaukimas: kaip prekybos žmonėmis aukos atgimsta iš naujo
Niekada netrūksta gėlių „Casa Magnificat“ namų Romoje balkone. Sesuo Rita Giaretta – džiaugsmo ir žodžių upė, ir jai džiaugsmas turi būti matomas pro langus, pripildyti kambarius, nes „viskas prasideda nuo grožio. Gėlės džiugina moteris, tai gyvybė, kuri dygsta, Dievas nori gyvybės, gyvybės grožio“. Taip s. Rita pasakoja apie butą, kur ji gyvena su kita uršuliete s. Assunta ir merginomis, randančiomis čia prieglobstį nuo jas sužeidusio pasaulio.
Uršulietė vienuolė jau trisdešimt metų vaduoja moteris iš prekybos žmonėmis spąstų. Iš pradžių pietų Italijos Kazertos mieste savo įsteigtuose namuose ji priėmė ir sugrąžino į pasaulį daugiau kaip 600 merginų, viską praradusių išnaudojimo ir prostitucijos bedugnėje, o šiandien Romoje, vienos parapijos suteiktoje patalpoje s. Rita įkūrė krautuvėlę, kurioje parduodami jos įsteigto ir merginas įdarbinusio kooperatyvo produktai.
Tai centras „Naujoji viltis“, jam priklauso ir siuvykla, kurioje dirba būtent nuo prekybos žmonėmis nukentėjusios moterys: „Tai išlaisvinimo vieta. Diena iš dienos auga jų suvokimas, kad jos pačios savo rankomis gali austi savo istoriją“. Neatsitiktinai pasirinktas siuvėjos amatas ir audinių apdirbimas: spalvoti siūlai tampa nauju audeklu, kol kas neturinčiu formos. „Žaizdos susiuvamos, – aiškina sesuo Rita, – kančia virsta viltimi, kad „Aš galiu tai padaryti“. Pradžiai – su šiuo audiniu. O paskui su ateitimi“.
Tačiau ne gaminių pardavimai Romos priemiesčiuose suteikia misijai prasmę. Tai greičiau galimybė susitikti su žmonėmis, papasakoti jiems istorijas: „Mes kalbame apie prekybą žmonėmis, apie tai, apie ką niekada nekalbama. Pradedame nuo ženklo, šaliko ar sijono, kurį parduodame, ir prasideda pasakojimas: pavyzdžiui, kovo 8-ąją, kovos su išnaudojimu dieną, kalbame apie išnaudojimą, apie mūsų išsilaisvinimą“. Istorijos s. Ritos centre beveik visada baigiasi laimingai. Štai jaudinanti Džojos istorija, papasakota knygoje „Aš esu Joy (angl. „džiaugsmas” ), kurios įžangą pasirašė popiežius Pranciškus: po odisėjos iš Nigerijos į Libiją Džoja stebuklingai išvengė laivo katastrofos, išsilaipino Italijoje, kur jai buvo pažadėtas darbas, bet vietoj to ji buvo priversta verstis prostitucija gatvėse, ji turėjo didžiulę skolą, buvo šantažuojama.
„Ji atvyko į mūsų centrą sugniuždyta, išbuvo su manimi aštuonerius metus, – pasakoja sesuo Rita, – šiandien jai 31. O prieš du mėnesius labai džiaugiausi galėdama palydėti ją prie altoriaus. Niekada gyvenime nebuvau laimingesnė.“
„Mes visi galime (ir turėtume) tapti atspirties taškais, į kuriuos, prieš pakildami, galėtų atsiremti mūsų mylimi žmonės“, – sako s. Rita.
Pasak vienuolės, dėl šios priežasties pagalbos vietos turėtų būti steigiamos vadovaujantis „namų“, o ne „priėmimo centrų“ logika. „Išnaudojimo nualintiems žmonėms reikia ne projektų, o globos. Reikia eiti kartu su aukomis, megzti aplink jas tinklą, kuriame kiekvienas dalyvis priimtų į širdį kitą, kurtų šeimą. Reikalingas palaikymas mokymosi kelyje, nes kiekvieno atstatymo kelio pagrindas yra žmogiška formacija, ne tik italų kalbos kursai ar paskubomis rastas darbas.“
S. Rita neapsiriboja vien „Casa Magnificat“, puoselėja viltį, kad jos idėja užkrės ir visą kvartalą įsijungti kuriant pagalbos moterims tinklą. „Casa Magnificat“ uršulietėms padovanojo moteris, kurios dukra ten nusižudė: „Koks stebuklas šiandien matyti, kiek daug gyvybės suteikiama tai pačiai vietai, kuri anksčiau matė tik mirtį ir skausmą. Tai metafora to, kas vyksta su ten gyvenančiomis merginomis“. (DŽ/Avvenire)
