S. Ševčukas: valstybėje daugiau sąmoningumo apie religinio gyvenimo svarbą
2024 metų pabaigoje Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčios didysis arkivyskupas krašto žinių agentūrai „RBC-Ukraina“ davė išsamų interviu, kuriame aptarė įvairius klausimus, susijusius su bendra plačiosios visuomenės ir valstybės raida.
Pasak S. Ševčuko, kuris Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčios galva išrinktas prieš keturiolika metų, Ukrainoje valstybės ir Bažnyčios santykis yra kuriamas dabar. Procesas yra labai dinamiškas, per keliolika metų įvyko daug pokyčių. Jam pačiam, primena ukrainietis ganytojas, teko sėdėti prie diskusijų stalo su Janukovičiaus administracijos atstovais, vėliau įvyko Orumo revoliucija, po jos į valdžią atėjo prezidentas Porošenka, jį pakeitė Zelenskis, kurio prezidentavimo metu prasidėjo didelis karas.
Per šiuos keliolika metų, konstatavo S. Ševčukas, jis susidūrė su įvairiomis nuostatomis tarp valstybės žmonių – nuo visiško religinio matmens nesupratimo ar abejingumo iki didėjančio sąmoningumo apie jo svarbą. Tai matoma ir dabartinės valdžios, prezidento ir parlamento, požiūrio raidoje. Iš pradžių, susitikimas su kai kuriais valstybės pareigūnais, pasak didžiojo arkivyskupo, jam paliko įspūdį, kad jų akyse Bažnyčia tiesiog neegzistuoja, tarsi nematoma. Šiandien pagarbos ir dėmesio religiniam gyvenimui yra daugiau, kaip ir sąmoningumo, kokį svarbų vaidmenį jis jau atliko ir atliks po karo. Ukrainietis ganytojas paminėjo kelis pastarųjų metų įvykius. Orumo revoliucijos metu Bažnyčių ir kitų religinių bendruomenių užimtos ir aktyviai išreikštos nuostatos padėjo išsaugoti stabilumą ir vienybę. Pandemijos metu, kai valstybės institucijos ir visuomenė buvo labai priešiškos, beveik nekomunikavo, Bažnyčios atliko svarbų tarpininkavimo vaidmenį. Dabar, karo metu, Bažnyčia atlieka nepakeičiamą telkimo, žmonių rėmimo ir solidarumo misiją.
Tai, pasak S. Ševčuko, yra jo vadovaujamos Bažnyčios socialinė tarnystė Ukrainos valstybei ir jos žmonėms. Pažvelgus į kelių amžių istoriją, galima pamatyti, kad ji visada buvo svarbi tautos kūrimo jėga. Todėl agresorius jos taip nemėgsta ir nekenčia, tiek praeityje, tiek dabar. Kai carinė Rusijos imperija palaipsniui užvaldė visas Ukrainos teritorijas, vienas iš pirmųjų veiksmų buvo Graikų Katalikų Bažnyčios užgniaužimas. Tai tęsėsi ir Sovietų Sąjungos laikotarpiu. Taip vyksta ir šiandien tose Ukrainos teritorijose, kurios vėl buvo okupuotos Rusijos.
„Taigi, sakyčiau, visada buvome tautos ir valstybės kūrimo šaltinis. Visada buvome valstybę kurianti Bažnyčia, rėmusi nacionalinio išsivadavimo kovą visais jos etapais. Tačiau niekada nebuvome valstybės Bažnyčia“, – sakė S. Ševčukas, priminęs, kad jo bendruomenė ėmėsi lyderystės, su kitomis krašto religinėmis bendruomenėmis parengė valstybės ir Bažnyčios bendradarbiavimo modelį, kurį pristatė parlamentui ir prezidentui. Pasak didžiojo arkivyskupo, jis džiaugiasi, kad pasiūlymas buvo priimtas palankiai, kad pasiūlymo nuostatos pripažintos svarbiomis Ukrainos pergalei ir tapimui demokratinių Vakarų valstybių šeimos nare. Pateiktame modelyje, komentavo didysis arkivyskupas, buvo pabrėžta religijos laisvės principas. Valstybė niekam negali nurodyti kaip tikėti ir kokią Bažnyčią lankyti. Antra vertus, pabrėžta valstybės teisė saugoti ir ginti save nuo manipuliacijų religijos vardu, tuo pat metu ginant pačią religinę erdvę nuo išorinės manipuliacijos. Taip, pasak S. Ševčuko, Ukrainos Bažnyčių ir religinių organizacijų taryba vertina neseną įstatymą, kuris draudžia ryšius su valstybe agresore: tai ne religijos laisvės suvaržymas, o jos apsaugojimas, vienodai reikalingas visiems – katalikams, protestantams, ortodoksams. Tai jis pabrėžė ir savo kelionėse Vakaruose. Žinoma, įstatymas gali būti tobulinimas ir daug kas priklausys nuo to, kaip jis bus taikomas konkrečiais atvejais.
Manipuliavimo žmonių jausmais ir poreikiais problema, pažymėjo ukrainietis ganytojas, aktuali ne vien Ukrainoje, bet ir kitur. Ukrainiečių diasporos atstovai be užuolankų pasakoja, kad rusiškais ar prorusiškais pinigais yra finansuojamos ir kuriamos paralelinės ukrainiečių bendruomenės, ypač rusakalbių tarpe. Panašiai yra kuriamos ir religinės bendruomenės, kurioms vadovauti siunčiami Rusijos Ortodoksų Bažnyčios dvasininkai. Po to nėra reta išgirsti, kad šios bendruomenės kritikuoja savo pačių valstybę arba pasisako už taiką taip, kaip ją supranta Rusija.
S. Ševčukas atkreipė dėmesį į dar vieną faktą. Pabrėždamas, kad, suprantama, jam netinką vertinti ortodoksų reikalus, visuotinai žinomas ir minimas faktas, kad daug ortodoksų Ukrainoje jaučiasi išduoti Maskvos patriarchato, kurio vadovas apeigose vadinamas „Mokytoju ir tėvu“. Kaip, klausia jie, jis gali laiminti ir teisinti mūsų žudymą? Šis jausmas, kad jie buvo išduoti savo pačių Bažnyčios, yra pavojinga trauma. Didelė tikimybė, kad šie tikintieji praras pasitikėjimą bet kokia Bažnyčia, o tai ateityje lems sekuliarizmo augimą. (RK / Vatican News )
