Švč. Mergelė Marija, Dievo Gimdytoja
MARIJA – MŪSŲ VILTIS
Mons. A. Grušas
Sakome, kad Dieviškasis Kūdikis, tyliai gulėdamas prakartėlėje ant šieno, prie savęs pritraukia įvairių luomų ir socialinių sluoksnių žmones, piemenis ir mokytojus, taip pat ir dangų stebinčius astrologus. Tačiau pirmieji, kurie naudojosi Jo dieviškuoju šventumu ir taip džiaugėsi gauta nepaprasta dovana, buvo Jo tėvai. Su jais Kūdikis kuria bendrystę ir santarvę – Šventąją Nazareto šeimą. Tačiau šiandien žvilgsnis ypač krypsta į Įsikūnijusio Dievo Motiną Mariją, kuri vien dėl to, kad pradėjo Įsikūnijusį Žodį, nenustojusį būti Dievu, teisėtai vadinama Dievo Motina. Jau jos giminaitė Elzbieta taip sutiko į kalnų kaimelį atvykusią Mariją: „Už ką man tai, kad mano Viešpaties Motina aplanko mane?“ Tas, kurį sutikdamas Elzbietos įsčiose pajudėjo negimęs Jonas Krikštytojas, iš tiesų galėjo būti tik dieviškasis Žodis, Dievas. Todėl mes Mariją ir vadiname amžinojo ir begalinio Dievo, kuris priėmė kūną, kad ateitų ir apsigyventų tarp mūsų, Motina.
Tačiau dabar, atšiaurios grotos, kurioje ji ką tik pagimdė kūdikį, aplinkoje, Marija pati išgyvena savo tikėjimą įsikūnijusiu Viešpačiu. Ji puoselėja viltį, kad ateityje ji pati ir kiti bus patenkinti, žinodami, jog Dievas neleidžia nuvili mūsų lūkesčių. Be abejo, Marija gerai žino, kad jos motinystė susidurs su daugybe nerimo, sunkumų ir kliūčių. Jau nėštumo patirtis atnešė jai ne vieną išankstinį žmonių nusistatymą; net gimdymas toje nedraugiškoje buveinėje, kurią jai teko pasirūpinti, buvo ne ką malonesnis; motinystės pareigos ir toliau pareikalaus ne vieno pasiaukojimo ir sunkumų, atnešiančių tikrumą, kad „kalavijas pervers jos sielą“. Vis dėlto Viešpaties Motina moka tikėtis ir laukti, būdama tikra, kad viskas krypsta į malonių išsipildymą, kuris gali patenkinti visus lūkesčius. Ji pati tai pasakė Elzbietos akivaizdoje: „Nuo šiol visos kartos vadins mane palaiminta“.
Ji puikiai žino, kad tas, kuris išėjo iš jos įsčių, yra Dievo Sūnus, nuo pat pradžių sumanęs prisiimti žmogaus prigimtį, kaip buvo pažadėta ir išpranašauta pranašų. Dėl to ji dar labiau įsitikinusi savo pašaukimu ir nesuvaržyta atlieka savo, kaip Motinos misiją. Jos motinystė yra ypatinga, apimanti visą žmoniją ir net patį Dievą!
Kai kas jubiliejinių durų atidaryme įžvelgia Marijos dieviškosios motinystės ženklą. Iš tikrųjų šventųjų durų atidarymas kviečia mus visus pasitikėti ir tikėtis, o įėjimas per slenkstį yra aliuzija į susitikimą su gailestinguoju Dievu, kuris neleidžia nuvilti mūsų lūkesčių. Šioje durų pusėje mus riboja virš mūsų tvyranti nuodėmė ir iškrypimas, tačiau, peržengę šį slenkstį, susiduriame su Dievo meile, kuri nugali nuodėmę ir kviečia mus naujam gyvenimui. Štai kodėl visi esame kviečiami nepasiduoti nusivylimui bei nepasitikėjimui. Gimimu kūdikio kūne Dievas peržengė vartus iš amžinybės į laikinumą. Marija savo ruožtu leido Dievui ateiti į mūsų istoriją ir į mūsų gyvenimą, ir jei Dievas mus lydi ir veda gyvenimo ir išganymo keliais, mes negalime prarasti vilties. Jis pats yra mūsų galutinis tikslas ir pagrindinis mūsų elgesio kriterijus.
Mergelė Motina, atskleidžianti mums ne tik savo dieviškąją motinystę, bet ir savo tyrumo bei nekaltumo tikrovę, pagimdžiusi absoliučią Tobulybę kaip Nekaltai Pradėtoji, skatina mus gyvai vilčiai. Kitaip tariant, ji ragina mus gyventi su pasitikėjimu žvelgiant į ateitį.
Kaip rūpestinga Žodžio Motina, Marija savo motinystę išplečia ir visiems mums, kurie esame „vaikai Sūnuje“ dėl krikšto, padariusio mus Kūno, kurio galva yra pats Kristus, nariais. Jei Marija yra Dievo Motina, kaip ji gali nebūti ir mūsų Motina? Jaučiamės jos padrąsinti ir sustiprinti, ypač dabar, kai pradedame naujus kalendorinius metus, kurių dienos visuomet kupinos nenumatytų įvykių, bet drauge ir vilties, kuri pamažu mums tampa tikrumu, kad visuomet būsime su Viešpačiu…
