Prieš 30 metų atrastą Jėzaus Krikšto vietą ženklina naujos bažnyčios
Radimo data – 1995 metai – ne vienam gali sukelti nuostabą ir klausimą: kaip tai įmanoma? Kaip įmanoma, kad apie šią vietą, kur šv. Jonas Krikštytojas ištarė savo garsiąją frazę – „Aš krikštiju vandeniu. O tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate, kuris po manęs ateis, – jam aš nevertas atrišti kurpių dirželio, [...] ir kuris krikštys Šventąją Dvasia“ (Jn 1, 26–27. 33) – sužinota taip neseniai, XX amžiaus pabaigoje? Daugybė kitų su Viešpaties gyvenimu susijusių vietų yra puikiai žinomos, kiekvienas jų centimetras ištyrinėtas ir nugludintas piligrimų batų, įamžintas memorialinių bažnyčių, kurių pamatai pakloti ar sienos pastatytos dar pirmajame tūkstantmetyje. Kodėl Jėzaus krikšto vietos iki tol nebuvo tarp jų? Atsakymas glūdi be galo senoje ir tuo pat metu mūsų laikų istorijoje.
Kaip yra pasakojęs archeologas M. Piccirillo OFM, beveik šimtą metų kone jokiam tyrinėtojui nebuvo pavykę pasiekti ir išsamiai apžiūrėti Jėzaus Krikšto prie Jordano vietos, kuri šiandien, kartu su aplinkui esančia teritorija, 2015 metais buvo įtraukta į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Tai lėmė ten gyvenusių beduinų genčių nuostatos, o vėliau – karas ir nesantaika tarp Izraelio ir Jordanijos. Jordano upė tapo natūralia jas skiriančia siena, jos prieigos paskelbtos draudžiama karine zona ir daug kur užminuotos.
XX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje M. Piccirillo OFM kreipėsi į Jordanijos princą Ghazi, tuo metu atsakingą už kultūros reikalus. Iš vienų 1944 metų užrašų pranciškonas, jau gerai žinomas archeologas, dešimtmečius gyvenęs Šventojoje Žemėje ir tyrinėjęs jos paveldą, žinojo apie senus griuvėsius tam tikroje vietoje prie Jordano upės. Kad čia kažkas yra, bylojo ir garsusis Madabos bažnyčios žemėlapis-mozaika, sudėliota VI amžiuje ir atrasta XIX amžiaus pabaigoje. Jordanijos princas susidomėjo šiomis žiniomis, paprašė kariuomenės išminuoti paupį, o tada kartu su t. M. Piccirillo OFM nuvyko iki juos dominančios vietos. Jiems po kojų, nubraukus ploną dulkių ir smėlio sluoksnį, atsivėrė senos mozaikos. Iš jose išdėliotų simbolių tuoj pat tapo aišku, kad tai labai senos bažnyčios, nugrimzdusios į užmarštį, likučiai. Taip prasidėjo šios vietos atgimimas.
Visų pirma ištyrinėta vadinamoji pranašo Elijo kalva, nuo kurios, pasak tradicijos, jis paimtas į dangų. Senos sienos, šuliniai, vandens kaupyklos, bažnyčių likučiai, įėjimai į grotas ir uolas liudijo apie daug čia gyvenusių ir besimeldusių tikinčiųjų, vienuolių, atsiskyrėlių kartų. Tolesni kasinėjimai netoliese leido atskleisti dar vieną archeologinį atradimą – penkių viena ant kitos pastatytų ar perstatytų bažnyčių pamatus, ankstyviausi iš kurių siekia III amžių. Remiantis I tūkstantmečio vidurio piligrimų paliktais užrašais ir kronikomis ši vieta identifikuota kaip Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Itin iškalbinga viena detalė – atrasti žemyn, link vandens, vedę laiptai, kaip minima senuose manuskriptuose. Kodėl ši bažnyčia ar bažnyčios pastatytos būtent čia? Tam, kad paženklintų Kristaus Krikšto vietą.
Kodėl vis dėlto ši šventa vieta buvo pamiršta? Atsakymas susideda iš daugelio dalykų: dėl persų, vėliau arabų užkariavimų, kryžiaus žygių, senų karalysčių ir imperijų žlugimo bei naujų gimimo, regiono galybių kovų, kurios, kaip matėme, tęsėsi ir XX amžiuje, nestabilumo ir nesaugumo, padariusių visą regioną neprieinamą piligrimams. Jei piligrimysčių tradicija į Jeruzalę visada gyvavo, tai vietoje, kuri Evangelijoje vadinama „Betanija, anapus Jordano“, apsilankydavo tik beduinai su savo kaimenėmis. Kiti atsakymai, dėl kurių Mesijo Krikšto vieta buvo pamiršta – netikslus pačios „Betanijos“ vietovės identifikavimas, prie to, beje, prisidėjo Origeno klaida ir keliais šimtais metrais pasislinkusi Jordano upės, kuri taip pat sumenko, vaga.
2000 metais Jeruzalės lotynų patriarchatas surengė pirmąją piligriminę kelionę į Jėzaus Kristaus Krikšto vietą. 2009 metais šią vietą aplankė popiežius Benediktas XVI, kuris palaimino naujai statomų lotynų ir graikų apeigų melkitų bažnyčių pamatinius akmenis. 2014 metais čia apsilankė ir popiežius Pranciškus, o dabar jo artimiausias bendradarbis kardinolas P. Parolinas vadovaus šių bažnyčių konsekravimo apeigoms. Jos, priduriama Jeruzalės lotynų patriarchato pranešime, sutampa su „sidabrine“ – 25 kartą rengiama – patriarchato piligrimine kelione į šią šventą vietą. O Jordanijos karalystė parengė „piligriminio kaimelio“ projektą, kuris ją padarys lengvai ir patogiai pasiekiamą. Jame turėtų iškilti dešimt bažnyčių, priklausančių įvairioms krikščioniškoms bendruomenėms. (RK / Vatican News)
