Savaitė Lietuvoje. Spaudos apžvalga (kovo 16 d.)
Stebėdama kovo 3 d. šv. Mišių transliaciją iš Šv. Petro bazilikos ir girdėdama liturgijoje skambančią lietuvių kalbą ses. Viktorija Plečkaitytė MVS prisiminė kitą ypatingą dieną, kai šioje bazilikoje taip pat buvo gausų lietuvių, skambėjo lietuviškos giesmės – tai 1987-ųjų birželio 28-oji – arkivyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacijos iškilmės ir Lietuvos krikšto 600-ųjų metinių jubiliejus. Savo straipsnį, skelbiamą dienraštyje Bernardinai.lt, sesuo Viktorija pradeda nuo dar vienos sąsajos tarp mūsų dienų ir palaimintojo Jurgio kadaise užrašytų minčių:
„Gal ir nebūtų tie vaizdai – toji bendrystė, Lietuva, petys petin sustojus ten, Bažnyčios širdyje, – tokie jautrūs, ir nebūtų asociacijos tokios ryškios, jei ne tai, kas šiomis dienomis vyksta pasaulyje. Jei nebūtų karo visai greta, jei didieji ciniškai nesityčiotų iš mažesnių ir silpnesnių, jei tėvo Jurgio kadaise pasakyti žodžiai nebūtų iki nejaukumo tikslūs šiandien: „Kristus prieš kančią sakė: „Dabar atėjo jūsų valanda, tamsybių siautėjimas“ (Lk 22, 53). Tokių akimirkų istorijoje būta, ir mes dabar vieną iš jų išgyvename. Ką matome šiandieniniame pasaulyje? Bedievybė, sekuliarizmas su neregėta galia užvaldė viską. Tokių žmonių rankose yra vyriausybės, parlamentai […]. Pasaulio svarstyklės krypsta į tamsos pusę. Turime stengtis, kad Kristaus svarstyklės nusvertų, dėdami ant jų savo gyvenimo šventumą ir tą karštą, tvirtą tikėjimą, panašų į patriarchų ir pranašų tikėjimą, kuris nugalėjo tamsos jėgas ir savo galybe sugriovė miestų sienas“, – užbaigia citatą straipsnio autorė, pridurdama, kad tokį radikalų tėvo Jurgio kvietimą ko gero galėtume atmesti, svarstydami, ką gi galime mes tokių realijų kaip globali politika, kaip pasaulio didžiųjų cinizmas akivaizdoje. Tačiau taip pasielgti neleidžia paties tėvo Jurgio pavyzdys – jo nepajudinama ir rami drąsa dėl tiesos, gėrio, dėl savo žmonių.
Lietuvos krikščionybės 600 metų jubiliejaus minėjimą, aptardama nacionalinės piligrimystės džiaugsmus, prisiminė ir ambasadorė prie Šventojo Sosto ir Maltos ordinui Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, pokalbyje su Bernardinai.lt žurnaliste Austėja Zovyte aptarusi atnaujinto 1987 m. jubiliejaus kryžiaus pašventinimo ceremoniją Vatikano soduose, kurioje dalyvavo ir prezidentas Gitanas Nausėda:
„Vatikano soduose vykstančiuose renginiuose esu dalyvavusi ir anksčiau. Dažniausiai tokie renginiai būna kameriniai ir labiau patetiški negu konceptualūs, o šį kartą vėl galiu pavartoti žodį „nesitikėjau“. Prezidento lūpomis skambėjo pasakojimas, kas yra kryžius Lietuvos netolimosios istorijos aplinkybėmis, persekiojimo laikais, jis priminė Kryžių kalno istoriją. Paskui girdėjome nuostabų išeivijoje augusio arkivyskupo Gintaro Grušo liudijimą per asmeninę patirtį. Apie stebuklą, kai Šaltojo karo metais lietuviai, neegzistuojančios ir iš žemėlapio ištrintos valstybės žmonės, Vatikano grotose statė bažnyčią ir kryžių. Renginyje dalyvavo apie 35-is ambasadorius, kurie Lietuvai parodė pagarbą ir suvokimą, jog mes esame čia, kad ir kas nutiktų augalui ar Bažnyčiai – visa tai reikia puoselėti, o ne leisti išnykti.“
Pirmajame žurnalo „Naujasis židinys-Aidai“ numeryje skaitytojų laukia apžvalginis straipsnis „Jubiliejaus viltys“. Jis išsamiai apžvelgia jubiliejų tradiciją Katalikų Bažnyčioje, aptaria piligrimų patogumui įgyvendintus pokyčius Romos mieste ir primena apie neišsipildžiusius Jono Pauliaus II išsakytus 2000 m. jubiliejaus lūkesčius, apie „prievartos amžių“ pakeisiantį „įtikinėjimo amžių“ ir krikščionybės pavasarį naujame tūkstantmetyje. Galiausiai atkreipiamas dėmesys į pasikeitusį šiuolaikinės visuomenės santykį su Bažnyčia – tai ne koks nors ypatingas šiuolaikinių žmonių priešiškumas krikščionybei, bet faktas, kad krikščionybė jiems jau nieko nesako. Tikrasis šių dienų krikščionių ne-prietelius yra abejingumas, nesidomėjimas, visiškas ignoravimas, pačių krikščionių nukrikščionėjimas. Regis, pildosi daugiau nei prieš penkis dešimtmečius išsakyta Josepho Razingerio vizija apie ateities Bažnyčią, kuri bus maža, bet sau kels didelius reikalavimus, o centre bus tikėjimas ir malda.
„Ačiū Dievui, dar ne visur Europoje krikščionys yra mažuma. Iš šio jubiliejaus, popiežiaus Pranciškaus pavadinto „Vilties piligrimų“ metais, tyliai tikimasi, kad jis pristabdys traukimosi tendenciją. Nors jubiliejaus bulėje Spes non confundit daugiau kalbama apie įvairias viešojo gyvenimo sritis, į kurias krikščionys siunčiami nešti viltį, savaime suprantama, kad pirmiausiai patys krikščionys turėtų pamąstyti, kas gi yra ta viltis, kuria visi per Krikštą buvo apdovanoti“, – baigiamas straipsnis.
