Širdį išlaisvinantys pasninkai

Išmėginimuose, sunkumuose esame priversti stoti į akistatą su tuo, kas iš tiesų svarbu. Nesėkmė, liga ragina išspręsti esminius gyvenimo dalykus. Atmetus tai, kas nereikalinga, lieka giluminiai klausimai: kas mes esame, kur einame, su kuo ir vardan ko esame kelyje?

Gavėnios metas šia prasme yra ypatingas laikotarpis, nes kviesdamas mus intensyvesnei maldai, meilei ir pasiaukojimui, jis skatina ugdyti valią. Klasikinis pavyzdys yra krikščionių pasninkas, kuris ragina atsisakyti ne tik maisto, bet visko, kas apsunkina sielą, neleisdamas jai pakilti iš išdidumo, sėkmės troškimo, savęs garbinimo, susireikšminimo. Aukojimasis yra tarsi dvasinė treniruočių aikštelė, kad išlaisvintų mus nuo žalingų įpročių, išdidaus požiūrio, neteisingų projektų, kurie mus laiko prisirišusius prie žemės.

Belgų jėzuitas Jean Galot (1919–2008), pabrėžia tai savo sukurtoje maldoje, prašydamas Viešpaties pagalbos išmokyti pasninkauti troškimus, malonumų siekį, kalbėjimo būdą, kuris teisia ir skiria.

Tegu mūsų širdis pasninkauja:
kad sugebėtų atsisakyti to, kas ją atitolina
 nuo tavo meilės, Viešpatie, kad ji vienytųsi su tavimi,
išskirtiniau ir nuoširdžiau.

Tegu pasninkauja mūsų išdidumas,
visos mūsų pretenzijos, reikalavimai,
padarydami mus nuolankesniais ir pripildydami mus
vienintelio tikslo – tau tarnauti.

Tegu pasninkauja mūsų aistros,
mūsų malonumo alkis,
mūsų turto troškulys,
gobšumas, savinimasis ir smurtinis elgesys,
kad mūsų vienintelis troškimas būtų įtikti tau visame kame.

Tegul pasninkauja mūsų savastis,
egocentriška, užkietėjusi egoistė,
kuri ieško tik sau naudos:
kad išmoktų primiršti save, pasislėpti, dovanoti save.

Leisk pasninkauti mūsų liežuviui,
dažnai per daug susijaudinusiam, skubančiam atsakyti,
griežtam teisti, įžeidžiančiam ar paniekinančiam:
tegu išreiškia tik pagarbą ir gėrį.

Sielos pasninkas,
remiamas mūsų pastangų tobulėti,
tegul kyla link tavęs kaip laukiama auka,
pelnydama mums tyresnį, gilesnį džiaugsmą.

(DŽ/Avvenire)