TREČIASIS GAVĖNIOS SEKMADIENIS

DAR VIENI METAI…

Mons. Adolfas Grušas

Jėzui keliaujant į Jeruzalę, „kai kurie“ Jo sekėjai papasakojo apie du tragiškus įvykius…

Pirmasis epizodas („galilėjiečiai, kurių kraują Pilotas sumaišė su jų aukomis“) įvyko per Velykas, kai daug piligrimų keliavo į Jeruzalę. Pilotas, norėdamas užkirsti kelią kokiai nors sumaiščiai, ir, siekdamas įbauginti žmones, įsakė įvykdyti pavyzdinę egzekuciją aukojimo šventykloje metu. Tai šventvagiškas poelgis. Tiesa, Piloto laikų šaltiniai apie tokį įvykį nepraneša, tačiau jis pilnai tikėtinas, nes žinome, su kokiu žiaurumu romėnai elgėsi užkariautose žemėse, o toks, palyginti paprastas įvykis kažkur provincijoje visiškai galėjo neatsispindėti istorikų užrašuose.

Antroji naujiena buvo susijusi su bokšto griūtimi Siloamo vietovėje, dėl kurios žuvo aštuoniolika žmonių. Tai buvo grynai atsitiktinis įvykis, todėl jokių politinių pretenzijų dėl jo nebuvo galima reikšti. Daugiau žinių apie šį faktą taip pat neturime.

Jėzus, kaip Jam įprasta, vengia pateikti kokius nors vertinimus ir pasinaudoja išgirstomis naujienomis, jas priderindamas prie savo skelbiamų pamokymų. Tais laikais buvo tikima, kad visas blogis ir nelaimės ištinka žmones dėl jų padarytų nuodėmių. Jėzus sulaužo šią logiką. Ne Dievas apginklavo Piloto ranką ir sugriovė bokštą. Dievo ranka nesukelia mirties, ir ašis, aplink kurią sukasi istorija, nėra nuodėmė.

„Kur yra Dievas?“ - klausiame savęs kančios dienomis. Dievas yra su mumis, bet Jis nestoja tarp aukos ir egzekutoriaus. Jis Visagalis, bet tik meilėje, nes Dievas yra Meilė, tik meilė. Gyvenimas vyksta ne teismo salėje. Dievas nešvaisto amžinybės teisdamas, smerkdamas ir bausdamas, nors mes ir mėginame viską pakreipti kitu kampu. Kiek kartų girdėjome: „Ką aš blogo padariau, kad to nusipelniau?“, kiek kartų gyvenime susidarėme įspūdį, kad Dievas buvo abejingas ar net „nubaudė“ mus kokia nors nelaime...?

Dievas, kuris atlygina už gera ir baudžia už bloga, yra archajiškiausios Senojo Testamento logikos dalis, tačiau Jėzus iš Nazareto sugriovė šią pernelyg žmogiško Dievo idėją. Jis suardė nuodėmės ir bausmės lygtį.

Iš tiesų įdomu, kaip Jėzus vertina šias išgirstas naujienas. Mes tikriausiai sustotume ties klišėmis apie likimą ir fatališkumą, tuo tarpu Jėzus laikosi kitokio požiūrio. Mokytojas šiuos faktus perskaito kaip kvietimą atsiversti: „Jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“. Ar tai reiškia, kad tada Dievas baudžia? Ne! Tiesiog reikia prisiminti, kad viskas, ką darome, turi savo pasekmes. Gyvenimas yra mūsų rankose ir mūsų pasirinkimuose, mes esame atsakingi už savo gyvenimo kryptį. Jei nesikeisime, jei nepasirinksime kitų kelių, žemė nueis į pražūtį, nes ji sukurta ant smurto ir neteisybės smėlio. Evangelija yra nuolatinis kvietimas atsiversti, t. y. keisti mąstymą apie save, kitus ir Dievą. Pirmieji Jėzaus žodžiai evangelijoje pagal Morkų yra būtent kvietimas keistis: „Atėjo metas, prisiartino Dievo karalystė. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“. Štai atsivertimo esmė: jei Evangelija netampa gyvenimu, ji paprasčiausiai nenaudinga ir lieka tik gražia istorija.

Palyginimas apie figmedį papildo Jėzaus žodžius.

Gražu matyti, kaip Dievas ieško žmogaus: „Vienas žmogus turėjo savo vynuogyne pasisodinęs figmedį. Kartą jis atėjo pažiūrėti jame vaisių“. Dievui yra laimė būti su savo vaikais, tačiau, nepaisant Jo rūpesčio, viskas klostosi ne taip, kaip buvo sumanyta.

Šeimininkas jau trejus metus atvyksta ieškoti vaisių, bet jų neranda. Jo žodžiuose jaučiamas kartėlis: „Štai jau treji metai, kaip aš ateinu ieškoti šio figmedžio vaisių, ir vis nerandu. Nukirsk jį, kam dar žemę alina!“ Nesunku pastebėti sutapimą: tie trys metai - tai metai, per kuriuos Jėzus kalbėjo tautai apie Dievą, treji metai, per kuriuos žmonės nesugebėjo suvokti tos žinios naujumo. Todėl šeimininkas ir liepia jį nukirsti, nes nevaisingas figmedis ne tik neduoda derliaus, bet ir daro žemę nederlingą. Tačiau sodininkas prašo šeimininko dar vienų metų: „Palik jį dar šiais metais“. Tai reiškia gailestingumą. Medžiui suteikiamas vienerių metų atokvėpis ir specifinė priežiūra - paskutinė galimybė. Jei ateityje jis duos vaisių, gerai, priešingu atveju bus nukirstas.

Jei kartais mūsų krikščioniškas gyvenimas mums atrodo beviltiškai nevaisingas, jei po visų gerų ketinimų dar niekas nepasikeitė, nesileiskime įveikiami nusivylimo, bet pažvelkime į figmedį iš palyginimo: jis jau trejus metus nieko neduoda, bet sodininkas vis tiek prašo šeimininką skirti laiko.

Dievas yra kantrus ir pasitikintis sodininkas: „Noriu dar vienerius metus padirbėti prie šio figmedžio, ir galbūt jis duos vaisių“… „Šie metai“ - tai mūsų istorijos trukmė. Dar vieni metai, daugiau saulės, daugiau lietaus. Šis medis – mes patys - yra geras, jis duos vaisių. Tik palaukime dar vienus metus. O tada? Galbūt sodininkas pakartos tą pačią kalbą kitais metais, paskui vėl kitais metais, ir taip toliau... paprasčiausiai todėl, kad jo akyse esame brangūs. Dievas, kaip tas sodininkas rūpinasi mumis, mus apkasa, genėja, tręšia… Argi kasdien nejaučiame Jo rankos?

„Galbūt kitais metais jis duos vaisių“, - sako sodininkas. Būtent tame „galbūt“ ir slypi gailestingumo stebuklas. Dievui užtenka tikėtis. Tai Dievo teisingumas, kuris visada reiškia gailestingumą, kantrybę, laukimą. Jis tiki mūsų atsivertimu.

 Dar vieni metai, o paskui dar vieni metai…